-Ššš, neatkreipk į save dėmesio!- sumurmėjo jis.

Nutilau ir nors turėjau jaudintis, kažkodėl jo nebijojau. Buvau tikra, kad jis turi gerą paaiškinimą. Ir netrukus viskas paaiškėjo. Iš už posūkio išlindo gal dešimtis žmonių su kameromis ir mikrofonais rankose. Jie stabtelėjo ir apsižvalgė. Kažkas pasakė:

-Ir vėl jį pametėme!

-Tiesiog neįtikėtina! Jis išnyko.

Nejudėdami laukėme kol visi išsiskirstė. Net nenorėdama virpėjau nuo jo alsavimo man į kaklą ir nuo jo rankų laikančių mane prispaustą prie medžio. Dar po akimirkos pratariau:

-Žinai, manyčiau gali mane paleisti. Būtų visai malonu iš tavo pusės.

-O taip, žinoma,- tarė jis ir susinepatoginęs paleido mane. – Atsiprašau, kad taip tave tempiausi. Neturėjau kito pasirinkimo. Be to dar atsiprašau, kad trenkiausi į tave. Taip pat netyčia. Nesusižeidei krisdama?

Nusišypsojau jam ir atsakiau:

-Viskas gerai. Suprantu. Nors šiaip tai nesuprantu. Kas čia tokie ir kodėl tave vijosi?

Vaikinas nusijuokė. Nuo jo šypsenos trumpam užgniaužė kvapą.

-Nepyk, bet nenoriu apie juos kalbėti.

-Žinoma, jokio skirtumo. Vis tiek turiu eiti,- tariau ir pasičiupau nuo žemės rankinę. Ir tada sušukau nustebindama jį.

-O ne! Palikau savo fotoaparatą ten kur pargriuvau! Mama mane užmuš!

-Ramiai, nesinervink. Grįšime atgal ir paieškosime,- nuramino jis. – Eime.

Žengiau žingsnį ir tuomet mano pėdą pervėrė aštrus skausmas. Suklupau ir sudejavau.

-Atrodo griuvimas vis dėlto paliko pasėkmių,- pratariau sukandusi dantis, stangdamasi sustabdyti besikaupiančias ašaras.

Vaikinas prišoko prie manęs ir paėmė už rankos.

-Nagi stokis. Eikš, kabinkis į mane. Štai taip... Šaunuolė...- kalbėjo jis keldamas mane ant kojų. Aš apsikabinau jo liemenį, o jis manąjį.

-Štai taip, o dabar palengva ženk, - švelniai nurodinėjo jis.