18DALIS

Kita diena buvo siaubinga. Rimtai! Siaubinga! Teta išsivedė mus pamatyti visų gražių Londono vietų. Ėjome visur kur buvau su Harry. Bandžiau elgtis taip lyg viską matyčiau pirmą kartą, bet kai teta nusivedė mus prie Londono akies pajutau kaip ašaros kaupiasi akyse. Šiaip ne taip atkentėjau dar vieną ratą taj nelemtoj karuselėj. Pati sau prisipažinau, kad šį kartą bijojau labiau negu  tada kai buvau su Harry. Kažkokiu būdu jis privertė mane užsimiršti.

Ramiau atsikvėpti galėjau tik atsigulusi į lovą. Džiaugiausi kad jau netrukus išvyksim, nes tetos  įtarus žvilgsnis labai vargino.

Nejučiom atėjo penktadienis. Sunkia širdimi kroviausi daiktus, kai teta įėjo į kambarį.

-Liuse ar tau viskas gerai?- paklausė ji eidama tiesiai prie reikalo.

Prisiverčiau nusišypsoti.

-Viskas puiku. Tikrai.

Mačiau, kad ji liko neįtikinta, bet neturėjau jokio noro su ja kalbėtis. Apskritai nenorėjau su niekuo kalbėtis.

Pakeliui  į oro uostą mašinoje tvyrojo slogi nuotaika. Neskubėdamos ėjome link savo vartų, nenorėdamos atsisveikinti su teta. Deja prie metalų detektorių ji turėjo mus palikti. Apkabinau ją ir ašaros pabiro man iš akių.

-Matau, kad kažkas negerai. Kai būsi pasirengus, paskambink man. Aš išklausysiu,- sušnibždėjo ir paleidusi mane atsisveikino mamą.

Ji mums mojavo tol kol praėjome apžiūrą ir patraukėme prie vartų.

Išsidrėbiau laukiamojo kėdeje ir įsijungiau ausinuką. Norėjau atsiriboti nuo pasaulio. Iki skrydžio buvo likusi gal valanda, kai mama paprašė kad nupirkčiau jai kavos. Atsidususi patraukiau link artimiausios kavos aparato ir atsistojau į eilę. Staiga išgirdau kaip kažkas man už nugaros šaukia. Pamaniau, kad man vaidenasi, nes atrodė lyg balsas šauktų mano vardą. Papurčiau galvą ir įmečiau kelias monetas į aparatą. Tada riksmas pasikartojo. Išsitraukiau ausines, atsisukau atgal. Ir tada netekau žado. Mano pusėn bėgo Harry šaukdamas mano vardą ir akimis manęs ieškodmas. Negalėjau pajudėti. Kai jis pamatė mane akimirkai taip pat sustingo, bet jau kitą akimirką pasileido link manęs.

Vis dar stovėjau negalėdama atgauti žado.

-Jau maniau, kad nespėsiu,- atsiduso jis.

Tylėjau, o Harry tęsė:

-Liuse, negaliu leisti tau taip išvykti. Man nesvarbu, kad tu turi kitą. Aš negaliu tavęs pamiršti.

Atsipeikėjau.

-Ką tu čia šneki? Aš išvykstu, supranti? Tarp mūsų nieko negali būti.

-Nesakyk taip! Žinau, tu gyveni toli, bet duok mums bent galimybę. Mums gali pavykti!- nesiliovė įtikinėjęs.

-Harry, nėra jokių mūsų. Ir atstumas nėra pagrindinė kliūtis. Juk Lietuvoje manęs laukia kitas. Atleisk, bet aš turiu grįžti, mama nerimaus kur pradingau,- tariau ir apsisukau eiti.

-Liuse ne!- Sustabdė jis mane.- Prieš nueidama pažiūrėk man į akis ir pasakyk, kad nieko man nejauti.

Susimąsčiau. Negalėjau jam pasakyti tiesos, todėl supratau, kad teks meluoti. Ištraukiau ranką ir jo gniaužtų ir išrėžiau:

-Nustok! Nieko tau nejaučiu. Sudie Harry. Buvo malonu susipažinti.

Staigiai nusisukau , kad jis nepamatytų mano ašarų. Toldama jutau jo žvilgsnį, bet neatsigręžiau. Nenorėjau suteikti jam vilties.

Kai jis manęs nebematė nesusitvardžiau ir pradėjau kūkčioti. Moviau į tualetą ir stengiausi nusiraminti. Apsišlaksčiau vandeniu ir vengdama įdėmių žmonių žvilgsnių nuskubėjau pas mamą. Ši užsipuolė kur taip ilgai buvau. Pasiteisinau, kad turėjau užeiti į tualetą.

Nervingai žvalgiausi aplink iki tol kol įsėdom į lėktuvą. Vis dėlto visai rami pasijutau tik tada kai pakilome nuo žemės. Viskas baigta, grįžtu į realų gyvenimą, pamaniau ir atsisveikindama su Londonu ir Harry paskutinį kartą pažvelgiau pro langą į miestą. Lyg tyčia pamačiau Londono Akį. Visai suirzau. Užtraukiau užuolaidą ir užmerkiau akis bandydama užmigti.