56DALIS
-Harry...-iškvėpiau.-įgnybk man nes atrodo sapnuoju...
Mes  stovėjome Eifelio bokšto viršuje. Visas Paryžius buvo nusidriekęs mums po kojomis, o nuostabus saulėlydis giaužė kvapą. Buvau pakerėta.
-Ne tu nesapnuoji. Liuse, visi vyrai trokšta pakloti visą pasaulį tai vieninteliai po kojomis. Aš ne tik noriu tai padaryti, bet ir galiu. Sutiksiu viską ko tik panorėsi. Myliu tave mieloji.
Stovėjome apsikabinę. Saulė baigė nusileisti, miestas jau skendėjo tamsoje. Tik tada apsižvalgiau ir supratau, kad mes čia vieni. Ta prasme visai vieni.
-Harry??
-Aha?
-Kaip čia taip yra, kad mes vieni?
-Na... Aš nenorėjau, kad mums kas nors trukdytų, taigi teko išnuomoti,- paprastai lyg tai būtų visai kasdieniška paaiškino jis.
O man tai visai neatrodė kasdieniška.
-Rimtai??? Tu išnuomavai mums visą Eifelio bokštą??
Jis tik nusijuokė.
-O ką turėjau daryti? Juk sakiau tau prieš tai, kad tau nepagailėsiu nieko. O ypač man negaila pinigų. Noriu, kad šis savaitgalis būtų nepamirštamas. Tai toli gražu ne paskutinė staigmena.
Buvau apstulbusi.
-Ir į ką aš įsivėliau?- paklausiau neva išsigandusi.
-O mergyte... Tu net neįsivaizduoji...
Pastovėjom dar kokias dešimt minučių, kol visai sutemo. Nors buvau su jo švarku, vis tiek sudrebėjau.
-Jau eime?- paklausė Harry pastebėjęs, kad šąlu.
-Bet čia taip nuostabu... Nenoriu niekur eiti.
-Na čia tai ne priežastis. Mes čia dar grįšim. Ir pabūsim ilgiau. Pažadu.
Nudžiugau.

55DALIS

Būčiau to nedariusi, bet žinoma kadangi VISIŠKAI nevaldau savo veido, staigiai kaip kvaiša išsišiepiau.
-Taip daug geriau...
Kažką sumurmėjau sau po nosim ir pabandžiau vėl susigrąžinti rūščią veido miną.
Tada pajutau kaip nusileidome ant žemės.
-Jau galiu nusiimti raištį???- nekantriai paklausiau.- Jau taaaaip atsibodo nieko nematyt...
-Toli gražu negali.
Iš jo balso supratau, kad jis linksminasi.
Nieko neatsakiau. Išgirdau kaip atsidaro durys ir Harry išlipo. Tada paėmė mane už rankos ir netrukus jau stovėjau ant kietos žemės.
-Nagi, vesk mane,- įsakiau piktai.
-Klausau panele.- atraportavo jis ir uždėjęs ranką man ant liemens stumtelėjo į priekį. Žengėme kelis žingsnius ir tada įsėdome į mašiną. Važiavome maždaug pusvalandį, nors ką aš žinau, juk visiškai nesigaudžiau aplinkoj. Šį kart išlipus iš mašinos girdėjau didelio miesto triukšmą. Netrukus viskas aptilo ir mes įėjome į kažkokį kambarį. Bent jau taip pamaniau iš pradžių. Bet netrukus pajutau, kad mes kylame aukštyn. Taigi tai turėjo būti liftas. Kilome taip aukštai, kad mano ausis užgulė.
-Turiu pagrindo manyti, kad mes aukštai. Nepamiršai, kad nelabai mėgstu tai?- paklausiau įsikabindama jam į parankę.
-Na lyg kažką ir pamenu, bet taip pat atsimenu, kad sugebėjau puikiai tave nuraminti, o tada netgi nelaikiau tavęs už rankos.
-Ojoj baisus pasipūtėlis,- suniurnėjau.
-Ką sakei mieloji??
-Nieko mielasis,-atšoviau saldžiu balsu.
Liftas truktelėjęs sustojo ir mes išlipome. Lauke pūtė stiprus vėjas, buvo žvarbu.
-Šalta?- paklausė Harry ir nelaukdamas atsakymo uždėjo man ant pečių savo švarką.
Nusišypsojau.
-Ačiū,- tariau, o jis paėmė mano ranką.
-Eikš čia,- paliepė ir stumtelėjo į priekį.
-Aš bijau. Ar mes ne prie krašto??
Niekur nepajudėjau.
-Taip, mes prie krašto, bet viskas gerai. Neketinu tavęs nustumti,- sušnibždėjo prie pat ausies.
Truputį atsipalaidavau ir leidausi vedama.
-Labai juokinga...
-Ššš. Atsistok štai čia,- tarė ir stumtelėjo mane prieš save.
Tada jis atsistojo už manęs ir pradėjo knebinėti mano akių raištį.
Nekantravau ir labai jaudinausi. Pajutusi, kad juostos nebėra plačiai atsimerkiau.
Ir tada turėjau tvirtai įsikibti turėklo, kad išsilaikyčiau ant kojų.

Whats up mergaitės ir berniukai? Kompas vis dar sugedęs, bet įsigudrinau atlėkt į mokyklos skaityklą per laisvą pamoką ir jau skubu rašyt naujos dalies :P

Laaabai atsiprašau, bet mano kompas paėjo, turėtų pataisyt savaitgalį, tada ir gausit naują dalį >) Dar kartą labai atsiprašau :)

54 DALIS

-Geras bandymas, bet nepavyks. Nesužinosi anksčiau negu reikės.

-Oaaaaa....- patempiau lūpą.

-Tikrai ne,- nusijuokė jis.- Sakyk kur tavo daiktai?

-Mašinoj. Tuoj atsinešiu,- tariau ir sukausi link automobilio, bet Harry mane sulaikė.

-Nieko tau nereikia, vairuotojas paduos,- paaiškino ir nostelėjo vyrui. Šis linktelėjo ir atnešė mano krepšį.

-Tai štai koks tavo gyvenimas? Mosteli ir viskas padaryta?- paklausiau pašaipiai.

-Na šiaip jo. Toks jau tas mano gyvenimas,- neatsiliko ir jis.- Bet užteks kalbų, mums reikia paskubėti. Apsisuk.

Nustebau.

-Ką?? O kam??

-Nustok klausinėti. Su manim neprapulsi,- užtikrino Harry ir apsukęs mane užrišo akis juoda juosta. Patikrino ar nieko nematau ir įlaipino į lėktuvą.

-Ar tai būtina?

-Taip, tai būtina. Ir nesiginčyk. Skrisim tris valandas, pailsėk.

-Reiškiasi man reikės daug jėgų?- paklausiau atsiremdama į jį.

-Galima ir taip sakyt,- sukikeno jis ir pabučiavo man smilkinį.- Praeitą kartą parodei man kaip susitikinėja paprasti žmonės, o dabar aš parodysiu koki pasimatymai būna mano pasaulyje.

-Skamba bauginančiai.

-Taip ir yra,- pasakė jis lyg juokais lyg rimtai.

 Sraigtasparnis pakilo aukštyn, o aš pamažu nugrimzdau į miegą.

Atrodė kad miegojau vos kelias akimirkas kai išgirdau šnabždant mano vardą.

-Liuse! Kelkis miegale!

Nenorom prasimerkiau, bet aplink vis tiek buvo vien aklina tamsa. Išsigandau.

-Ką??? Kur aš??? Kodėl nieko nematau???

Pakėliau ranką prie akių ir bandžiau nusitraukti raištį, kai kita ranka mane sulaikė.

-Ramiau Liuse,- sukikeno balsas.- Čia gi aš Harry, mes sraigtasparny ir aš užrišau tau akis, kad nematytum staigmenos.

Atsipalaidavau ir kritau atgal į jo glėby.

-Siaubas kaip išsigandau!

Jis vėl kikeno.

-Nieko čia juokingo!- pyktelėjau.

-Žinoma, žinoma, tik nereikia nervintis,- suskubo raminti manęs.

-Tai kada atvyksim?- paklausiau suirzusi.

-Leisimės po trijų minučių. Ir nebūk tokia niurzga. Nusišypsok,- paprašė meiliai.

Sveikučiai :P Na ką bandysiu tęst savo darbą. Jei kas nors skaitot, būsiu labai dėkinga jei pareklamuosit šitą mano blog'ą. Laaabai ačiū :) Mėginsiu kelt kuo dažniau ir kuo ilgesnes dalis. Tikiuosi jums patiks :)

53 DALIS

Pašokau iš suolo greičiau už kitus, susikroviau knygas ir net neatsisveikinus su Sima išlėkiau pro duris. Beveik skrisdama išbėgau į kiemą ir tada pristabdžiau. Žvalgiausi aplinkui ieškodama Harry‘io, bet niekur jo nemačiau. Kai jau buvau bepradedanti nervintis mano akys užkliuvo už kostiumuoto vyro laikančio vieną raudoną rožę. Dvejodama patraukiau link jo.

-         Jūs Liusė, taip?- paklausė jis man dar net neprisiartinus.

Tiesiog linktelėjau.

-         Čia jums. Nuo pono Styles,- tarė jis ir padavė man rožę.

Vos nesuprunkščiau iš to „Pono Styles“, bet vyrui tai neatrodė juokinga, todėl susinepatoginus apsiraminau. Paklausiau:

-         Ar Harry čia?

-         Ne. Man liepta nuvešti jus pas jį.

Kalbėdamas jis atidarė man duris.

Abejojau, bet prie rožės pamačiau raštelį. „Žinau, kad abejoji, bet lipk į mašiną. Netrukus susitiksim. Harry“.

Nusišypsojau ir įlipau į automobilį.

Netrukus jau važiavome link tos pačios sraigtasparnio nusileidimo aikštelės. Baisiai nekantravau. Mašina dar nebuvo sustojusi, o aš jau šokau iš jos. Iš pradžių mačiau tik jo nugarą, nes jis užsisukęs kalbėjo su pilotu. Nekreipdama į pilotą dėmesio pribėgau prie Harry ir užspaudžiau jam akis.

-Spėk kas?!!- netramdydama džiaugsmo sukrykščiau.

Jis nusijuokė.

-Iš balso sprendžiu, kad čia mano vairuotojas, ar ne?

-Labai juokinga,- pasidaviau ir nuleidau rankas.

Harry atsisuko ir apkabino mane.

Atsitraukęs tarė:

-Labas Liuse.

Nusišypsojau.

-Labas Harry.

Kelias akimirkas taip prastovėjome. Aš pirma netekau kantrybės.

-Neketini manęs pabučiuot?!!

-Ketinu,- nusišaipė jis.

-Tai ko lauki???

-Kol paprašysi…

-Pfff... Nesulauksi. Jeigu nereikia tau, nereikia ir man. Taigi geriau pasakyk kur mane pagrobsi?

Tai va žmonės ką turiu jums pranešt. Žodžiu nervina mane šitas blog'as. Neturiu kantrybės aš čia sėdėt ir perrašinėt. Man rašymas visada buvo atsipalaidavimas, o čia rašymas tampa kankinimusi. Taigi nenoriu gadint vieno iš nedaugelio dalykų, kurie teikia man džiaugsmą. Kaip supratot neberašysiu ir naujų dalių nebekelsiu. Jei kas nors labai nori skaityt toliau, tai aš parašykit man į gmail'ą Liucia31@gmail.com ir aš atskenuosiu savo orginalą ir galėsiu atsiųst. Tai tiek :) Buvo labai smagu, kad sulaukiau tiek skaitytojų. Ačiū visiems :)

Sveiki visi kurie dar skaitot :) aš vėl su jumis :) jau įkėliau naują dalį, laukit naujienų :)

52DALIS

Kaip ir maniau temperatūros turėjau. Mamai grįžus pasakiau kad sergu. Į mokyklą nėjau visą likusią savaitę. Ir nors žurnalistai vis skambinėjo prie namų jie nesirodė.

Internetas jau knibždėte knibždėjo gandų ir paskalų apie mane ir Harry. Twitter‘y bijojau net įeit. Fanės nebuvo labai palaikančios mano atžvilgiu. Tikriausiai nenorėjo atsisakyti amžino viengungio Harry‘io. Prastų komentarų buvo daugiau negu gerų. Sulaukiau ir grasinimų ir maldavimų palikt jį ramybėje.

Sekantis pirmadienis buvo klaikus. Sima jau sekmadienį įspėjo, kad visi žino apie mane ir Harry. Žurnalistai jau būriavosi ir prie mano namų ir prie mokyklos. Naudojausi Harry‘io patarimais ir tiesiog juos ignoravau. Deja mokykloje nebuvo taip lengva. Vos užlipusi į antrą aukštą jau turėjau slėptis tualete. Vieni mane nužiūrinėjo, badė pirštais, kiti mojavo, sveikinosi, kalbino. Nežinojau į kurią pusę žiūrėti, nes visur vaikai bandė atkreipti dėmesį į save.

Kai pagaliau grįžau namo, čia laukė tėvai norintys viską išsiaiškint iki galo. Jie buvo pyktelėję, kad viską sužinojo iš žurnalų, o ne iš manęs. Norėdama atsilyginti papasakojau viską, nuo pradžios iki galo. Galų gale net paprašiau, kad leistų savaitgalį išvykt kartu su Harry‘iu. Ir nepatikėsit!! Jie SUTIKO!!! Buvo tikrai keista. Nekantriai laukiau penktadienio.

Penktadienį iš lovos šokau kaip nuplikyta. Seniai nebuvau tokios puikios nuotaikos. Ruošiausi greitai, visur bėginėjau, nežinojau ko griebtis. Mama tik juokėsi iš tokio mano elgesio. Surizikavau ir į mokyklą išėjau pėsčiomis. Niekas nė neįtarė, kad pas mane šiandien atvyksta Harry‘is. Prie mokyklos buvo tik keli kantriausi žurnalistai. Bet atrodė, kad ir jie tuoj pasitrauks, netekę vilties ką nors iš manęs išpešt. Man beveik jų pagailo. Bet tik beveik.

Mokykloje atsirado krūvos naujų draugų. Sveikinausi su jais ir buvau maloni, bet puikiai supratau, kad jie tiesiog ieško naudos sau.

Harry iš vakaro parašė, kad lauks manęs po šešių pamokų su kokia nors ne taip į akis krentančia mašina. Paskutinė pamoka buvo lietuvių. Neramiai žvalgiausi pro langą tikėdamasi išvyst Harry, kai Sima sušnibždėjo:

-Nustok žvalgytis pro tą langą. Išsiduosi.

Apstulbau ir išsigandau.

-Ką? Bet iš kur tu žinai? Aš gi niekam...

Ji nusišypsojo.

-Gerai tave pažįstu. Beto žvilgčioji pro tą langą kas tris sekundes. Taigi raminkis, nes tuoj visi susivoks.

Atsidusau ir papurčiau galvą.

-Aš tokia beviltiška...

-Ne, tu tiesiog įsimylėjusi.

Nusišysojau jai ir tą akimirką suskambo skambutis paleidžiantis namo.

Sveiki :) Tikiuosi gyvenat gerai, nes pavyzdžiui aš baigiu išprotėt. Vos grįžau iš vienos stovyklos dabar jau pakeliui į kitą. Patikėkit stogas važiuoja! Labai atsiprašau bet niekaip nespėju parašyt naujos dalies. Jei būsit kantrūs po savaitės tikrai įkelsiu naujienų. Ačiū už kantrybę su manim :)

Sveiki :) Visų pirma ačiū už 2000 peržiūrų! Esu labai dėkinga :) O dabar ne tokia linksma naujiena. Ryt išvykstu į stovyklą ir grįžtu tik šeštadienį. Taigi naują dalį įkelsiu tik šeštadienį. Tai tiek naujienų :)

51DALIS

-Dabar tu manęs paklausyk,- atkirtau kone verkdama.- Nekaltink manęs, nes nežinai kaip viskas buvo! Šiandien buvo klaiki diena! Nuo pat rytinio paparacų užpuolimo iki pertraukų, kai klasiokės ištisai klausinėjo apie naująjį mano vaikiną. Negana to dar turėjau sugalvot kaip pasprukt nuo visų po pamokų! Ir gal nebuvo protingiausia mintis sėstis į Tomo mašiną, bet aš nežinojau į ką daugiau kreiptis! Taigi nedrįzk manęs kaltinti!

Nutilau. Jis irgi tylėjo. Dar kartą, jau ramiau tariau:

-Aš nežinojau ką daryt.

Atsidusau stengdamasi nusiramint.

-Kaip tau tai pavyksta?- pasigirdo klausimas.

-Kas pavyksta?- nesusigaudžiau.

-Aš jau pamiršau kodėl pykau ant tavęs,- prisipažino jis.

Nusišypsojau.

-Na bet aš vis tiek atsiprašau. Kitą kartą rasiu geresnį sprendimą. Taika?

-Taika,- atsisuko pasiduodamas.- Ir tu man atleisk, kad taip tave užsipuoliau.

-Nieko tokio.

-Tai kaip jautiesi?- paklausė Harry‘is.

-Blogai... Manyčiau prie galvos skausmo dar prisidėjo ir temperatūra. Tikriausiai sirgsiu,- pranešiau nuliūdusi.

-Nesijaudink, tai bus tik į gerą. Pabūk namie kol viskas aprims. Eik išgerk arbatos su medum ir į lovą. Pailsėk.

-Pasirodo tu dar ir nurodinėt mėgsti?!- juokais pasipiktinau.

-Tu dar nematei manęs nurodinėjančio. Čia tik meilūs patarimai,- šaipėsi.

-Negąsdink, nebijau tavęs.

-Kažin ką šnekėtum, jei būčiau vienam kambary, a?

Aš nepasidaviau.

-Vis tiek nebijočiau. Geriau sakyk kaip tau sekėsi? Tikrai sakai visiems kad aš nuostabi?- paklausiau nesutramdydama šypsenos.

-Tai štai ką išgirdai iš visos tirados?- nusijuokė.- Taip, aš visiem tai sakau, nes tai tiesa. Tu nuostabi.

-Jei būtum šalia dabar tave pabučiuočiau. Bet per daug negirk manęs, dar išpuiksiu,- maiviausi.

-Tarsi tai būtų įmanoma. Žinai, nepyk, bet jau turiu baigt. Paskambinau tik todėl, kad pasiutau iš pavydo. Daugiau tokių siurprizų nebenoriu, gerai?

-Gerai, bet tas pats galioja ir tau!

-Atrodo sutikau savęs vertą pavyduolę. Na viskas, tikrai turiu eiti. Lauk skambučio rytoj.

-Laukiu jau dabar. Iki ryt,- atsisveikinau.

-Iki,- atsakė jis ir padėjo ragelį.

50DALIS

Namuose pasijutau prastai. Tikriausiai nuo streso prasidėjo migrena. Užlipau į savo kambary ir pora valandų snustelėjau. Būčiau miegojusi ir ilgiau, bet mane pažadino telefono skambutis.

-Klausau,- atsiliepiau apsimiegojusi.

-Sveiki. Ar čia Liusė?- paklausė žvitrus moters balsas.

-Taip čia aš.

-Aš skambinu iš žurnalo, kuris išspausdino jūsų ir Harry Styles nuotrauką. Gal galėtumėte duoti interviu?

-Ne, negaliu. Ir prašau daugiau šiuo klausimu į mane daugiau nesikreipti,- atsakiau mandagiai ir padėjau ragelį.

Sudejavau ir kritau atgal į lovą. Iš kur jie gavo mano numerį, klausiau pati savęs. Ir tada vėl suskambėjo telefonas. Šį kartą pakėliau neskubėdama.

-Alio?

-Ar jūs esate Liusė?

-Taip, čia aš,- atsargiai patvirtinau.

-Sveiki. Gal galėtumėt duoti mūsų žurnalui interviu apie...

Neišklausiau tirados iki galo, o tiesiog padėjau ragelį.

Nejuokais suirzau kai telefonas suskambėjo trečią kartą. Čiupau ragelį ir užsipuoliau:

-Jei čia dar vienas žurnalo atstovas, sakau paskutinį kartą: JOKIŲ INTERVIU NEBUS!

-Čia Harry,- pasigirdo sausas atsakymas.

Akimirkai sutrikau, nes jo balsas skambėjo piktai.

-Harry, atsiprašau, galvojau čia koks žurnalistas ar dar kas...- aiškinausi pasimetusi.

Jam tai buvo nė motais.

-Liuse, kurios dalies „Aš baisiai pavydus“ tu nesupratai?- pasigirdo šaltas klausimas.

-Apie ką tu čia? Nesuprantu, kas nutiko?- nesusigaudžiau.

-Tu dar ketini apsimest, kad nieko neįvyko?! Aš visiems pasakoju kokia tu nuostabi, o tada pasirodo nuotraukos, kur mano mergina sėdasi į savo buvusio mašiną! Ar bent įsivaizduoji kaip kvailai jaučiuosi?

-Bet Harry aš galiu viską paaiškinti...

-Visi ir taip nepritaria mūsų draugystei, o dabar dar tai? Ar tu galvoji ką darai?!- šaukė jis ant manęs.

Jaučiau besikaupiančias ašaras.

49DALIS

Su lengva nuostaba žiūrėjau jam į akis.

-Aš tikrai atsiprašau. Nesuprantu kas man tada pasidarė. Suprantu, tu nenori manęs matyti ir aš nesipainiosiu tau daugiau po kojomis.

Klausiausi vis dar netekusi žado.

-Ir dar, jei kada nors reikėtų paslaugos, visada gali kreiptis į mane. Tikrai pasistengsiu padėt,- tarė jis ir jau sukosi nueiti, bet aš jį sulaikiau.

-Na man dabar reikia tavo pagalbos,- prisipažinau.- Ar padėsi?

-Žinoma, ko tik nori!

-Tu su mašina?- paklausiau nustebindama jį.

-Taip. Ar tave reikia kur nors nuvežt?

-Iki namų. Jei tai padarysi, viskas kas buvo tarp mūsų bus pamiršta. Gerai?

-Gerai, man nesunku.

Tylomis patraukėme prie išėjimo. Nežinojau ar gerai sugalvojau. Sustojau prie durų ir apžvelgiau aikštelę.

-Mano mašina čia pat, pačiam prieky.

Linktelėjau ir pamačiau, kad žurnalistai stovi gana atokiai nuo mašinos.

-Iki mašinos bėgsim, aišku? Kaip galima greičiau,- tariau Tomui.

-Gal galėčiau paklaust kodėl?

-Ne, negalėtum,- atšoviau.- Nagi varom. Tu pirmas.

Jis išėjo į kiemą ir patraukė link automobilio. Nuleidusi galvą, paskubomis nusekiau paskui jį. Kai jau pagalvojau, kad mano planas išdegė buvau pastebėta.

-TEN JI! LIPA Į MAŠINĄ! GREIČIAU!

Visi pasileido link mūsų, tačiau aš jau sėdau į mašiną.

-Važiuok!- sušukau ir atsisėdau kaip galima žemiau.

Tomas nesiginčydamas greitai išsuko iš aikštelės. Važiuojant pro visus fotografus pasipylė blykstės. Užsidengiau veidą norėdama visiškai išnykti.

-Gal nori pasakyt ką visa tai reiškia?- paklausė Tomas kai pagaliau pasprukome.

Suirzau.

-Tai ne tavo reikalas. Dabar jau gali mane išleist. Pareisiu pati.

Jis nutilo, bet mašinos nestabdė. Tikriausiai matė, kad manęs geriau neerzint. Sustojo prie įvažiavimo į kiemą.

-Ačiū  Tomai,- padėkojau malonesniu balsu.- Gali manyt kad jau atsiskaitei su manim.

Nelaukusi atsakymo išlipau iš mašinos. Jis taip pat greitai nuvažiavo.

48DALIS

Kaip ir tikėjausi visų akys susmigo į mane.

-Labas rytas, atsiprašau už pavėlavimą,- išpyškinau stengdamasi elgtis įprastai.

Mokytoja nieko nesakė todėl nuskubėjau į savo vietą. Kaip visada praeidama pasisveikinau kiekvieną klasiokę. Nekreipiau dėmesio į tai kad nei viena neatsakė. Visą pamoką apsimečiau nesuprantanti dėl ko tas sujudimas. Su nerimu laukiau pertraukos. Vis dėlto slenkant pamokai iš šnabždesių supratau, kad draugės nesuprato, kad žurnalistai čia dėl manęs. Po skambučio pirma prie manęs priėjo Sima.

-Tai kas tas princas juodam džipe?- paklausė ji, o visos kitos taip pat ištempė ausis.

Net nusijuokiau iš palengvėjimo.

-Jis mano vaikinas,- atskleidžiau.- Kol kas tiek, netrukus sužinosit daugiau. Negaliu nieko sakyt.

Visos sutartinai sudejavo, sukeldamos man dar platesnę šypseną.

-Ar jo vardas kartais ne Harry‘is?- paklausė arčiausiai stovinti Gabė priversdama nejuokais išsigąsti.

-Iš kur žinai?!!

-Nestresuok taip,- nusijuokė ji.- Sprendžiu iš apyrankės.

Visą pertrauką mano ranka ėjo iš vienos pas kitą ir aš buvau priversta klausytis aikčiojimų ir pagyrų. Gerai buvo bent tiek, kad merginos slėpė mane nuo kitų mokinių.

Prasidėjus paskutinei pamokai supratau, kad pasprukti lengvai nepavyks. Nuskambėjus skambučiui nusprendžiau pabandyt gelbėtis pro sporto salės išėjimą.

Atsisveikinau su klasiokėm, kurios būriavosi prie rūbinės ir patraukiau į sporto salę. Taip skubėjau, kad nepamačiau vaikino einančio link manęs, o kai jį pažinau nebebuvo kur slėptis.

-Liuse! Kaip gerai, kad tave sutikau. Jau seniai norėjau...- pradėjo Tomas, bet aš jį pertraukiau.

-Aš skubu. Dink iš kelio,- iškošiau ir pabandžiau jį apeiti.

Savo nelaimei jis čiupo mane už rankos ir sustabdė.

-Liuse palauk, aš noriu...

-NEDRĮSK manęs liesti! Nenoriu nieko apie tave girdėti,- išrėžiau ir ištraukiau ranką.

-Prašau, aš tik noriu atsiprašyti!- sušuko jis priversdamas sustoti ir atsigręžti.

47DALIS

Sustingau ir pažvelgiau į ten iš kur sklido balsas. Į mano pusę lėkė didelė krūva žurnalistų, reporterių ir fotografų. Jie visi šaukė mano vardą ir klausinėjo visko kad tik šovė į galvą. Apsupę mane iš visų pusių kišo diktofonus, aplink blyksčiojo blykstės, dūzgė kameros.

-Liuse! Papasakok mums apie...

-Liuse! Ar tai tiesa kad judu...

-Ar jis dažnai...

-Kur jūs susipaž...

-Ką tavo tėvai...

-Kiek laiko tęsesi...

-Liuse, atsakyk kas...

Visur skambėjo žmonių balsai užvirė baisi maišalynė.

Stovėjau netekusi žado, bet staiga kažkas truktelėjo man už rankos ir ištraukė iš minios. Tai buvo Nora.

-Bėk Liuse! Jie negali įeit į mokyklą!- sušuko ji ir aš visu greičiu pasileidau link artimiausio įėjimo.

Mano laimei jis buvo netoliese. Nora įbėgo pirma, paskui ją aš. Užtrenkiau duris. Supratau, kad Nora neklydo, visi žurnalistai sustojo prie durų ir nebandė įeit. Greitai užbėgau laiptais į antrą aukštą, kad manęs nebematytų.

-Liuse, iš kur jie sužinojo? Aš tikrai niekam nieko nesakiau, patikėk! – kalbėjo Nora vydamasi mane.

Sustojau laiptų aikštelėje ir atsirėmiau į sieną. Šie laiptai nebuvo pagrindiniai, todėl mokinių aplink nebuvo. Atsidusau.

-Žinau, nesinervink, tu tikrai dėl nieko nekalta.

-Bet iš kur tada?

Vietoj to kad paaiškinčiau, tiesiog telefone parodžiau mano ir Harry‘io nuotraukas.

-O... Nepasisekė!- tarė ji apžiūrėjusi. – Bet yra ir geroji pusė.

Nustebau.

-Nejaugi? Kur tu čia tokią įžiūri?

-Na, jūs kartu labai gražiai atrodot,- nusišypsojo ji.

Nusijuokiau ir bent akimirkai viską pamiršau.

-Jei norėjai mane pralinksminti, tai tau pavyko,- tariau, o nuo mano veido nedingo šypsena.

-Gerai, nes šiandien tavęs laukia sunki diena,- pastebėjo Nora.

Surimtėjau.

-Kas dabar bus?- paklausiau niūriai.

-Ne manęs turėtum to klaust. Pati suksiesi iš padėties. Aš tik pagalbininkė.

Prieš man prabylant suskambėjo skambutis. Palaukiau kol jis nutils.

-Na atrodo tiesiog eisiu į pamokas. Man istorija, tau?- paklausiau jau eindama link kabineto.

-Lietuvių. Susimatysim per pertrauką?

Dar linktelėjau ir Nora nuėjo. Giliai įkvėpiau ir atidariau kabineto duris.

46DALIS

-Tai dar neviskas. Visur pilna mūsų nuotraukų iš tos ledainės,- pagaliau prabilo ir Harry‘is.- Aš nežinau kaip jie mane surado. Tikriausiai sekė. Nuotraukos darytos Londono paparacų ne Lietuvos.

Klausiausi ką jis šnekėjo ir bandžiau suvaikyti mintis.

-Bet juk tai labai negerai! Baisiai blogai!- dusliai prabilau.

-Nežinau kiek laiko truks kol viskas ateis iki tavęs. Gali būt kad jau rytoj.

-Ką man dabar daryt?- paklausiau bejėgiškai.

-Svarbiausia nepulk į paniką. Anksčiau ar vėliau tai būtų nutikę. Jei prie tavo namų ar mokyklos bus žurnalistų į visus klausimus atsakai jokių komentarų ir viskas. Manyčiau su draugėmis apie tai irgi nekalbėk apie tai, nebent su tomis, kuriomis visiškai pasitiki, nes kitos paprasčiausiai viską išpliurps siekdamos dėmesio,- dalijo patarimus jis.

Akimirką patylėjo ir tada vėl tęsė:

-Daugiau nežinau ką patart. Manai susitvarkysi viena ar man atvykt pas tave?

-O tu galėtum?- nedrąsiai paklausiau.

Harry‘is sunkiai atsiduso.

-Galėčiau, bet tuomet neatvykčiau kitą savaitgalį. Kitaip neišeina.

-Tuomet nereikia,- tvirtai nusprendžiau.- Man viskas bus gerai. Tikrai.

-Gerai. Ilgiau kalbėt negaliu, reikia eit aiškintis su Saimonu,- jo balsas skambėjo taip niūriai, kad pati nejučiom nuliūdau.

-Norėčiau kuo nors padėti, bet tikriausiai negaliu ar ne?

-Nesijaudink dėl manęs. Tik pasakyk, kad mane myli.

Nusišypsojau.

-Aš labai labai tave myliu.

-Aš irgi tave myliu. Sėkmės rytoj. Parašyk kaip sekasi,- jo balsas buvo susirūpinęs.

-Būtinai parašysiu. O dabar eik pamiegot, nes net pro telefoną jaučiu koks tu pavargęs. Eik!

Man palengvėjo kai išgirdau jo juoką.

-Jau einu. Labanakt gražuole.

-Labanakt.

Padėjau telefoną ant kėdės ir dribau atgal į lovą. Nenorėjau galvoti apie rytojų, todėl tik užmerkiau akis ir užmigau.

Vos prabudusi pažvelgiau pro langą. Viskas atrodė ramiai. Atsidusau iš palengvėjimo ir pradėjau ruoštis mokyklai. Tėvams nieko nesakiau. Žinojau kad rizikuoju, bet jei jie nieko nežinos tai nieko ir negalės papasakoti.

Pakeliui į mokyklą vis labiau nervinausi. Svarsčiau ar neparašius Harry‘iui, bet persigalvojau. Jis ir taip turi pakankamai rūpesčių.  Jau netoli mokyklos pasijungiau internetą. Peržiūrėjau visus lietuviškus directionierių puslapius, bet nei vienam neradau jokių mano ir Harry‘io nuotraukų. Į mokyklos kiemą pasukau atsipalaidavusi. O tada išgirdau:

-TAI JI!! TAI LIUSĖ!!!

45DALIS

-Tai jau lauk manęs mokykloj. Ryt pasirodysiu.

-Gerai, nes jau atsibodo. Visos tavo draugės klausinėja apie tave ir tavo paslaptingą vaikiną. Įgriso iki gyvo kaulo!- pasiskundė.

-Ką?!! Bet iš kur??- nustebau ir sunerimau.

-Haha gal juokauji? Visi matė kaip lipi į jo mašiną ir išvažiuoji. Beto jo mašiną irgi patraukė dėmesį. Sklando visokiausi gandai. Nuo mafijozo sūnaus iki verslininko. Gerai nors tiek kad apie pop žvaigždę dar nieko kol kas negirdėjau.

-Šūdas! Velnias! Bet tu juk niekam nieko daugiau nesakei?- paklausiau ir iškart pasigailėjau.

Nora pyktelėjo.

-Kuo tu mane laikai? Aišku, kad ne.

-Nepyk, kažkaip nepagalvojau ir išsuprūdo.

-Gerai jau gerai. Šiaip ar taip jau turiu lėkti. Dar krūva darbų liko, o tau manyčiau reikia pamiegoti prieš rytojų.

-Neįsivaizduoju kaip reiks ištvert tuos klausinėjimus.

-Viskas bus gerai. Nepaliksiu gi vienos. O dabar eik miegot.

-Taip mamyte, jau einu,- paerzinau.

-Labai juokinga. Vienas...

-Du...

-Trys!

Dribau ant lovos. Šiaip ne taip, gulėdama nusirengiau. Dar užsistačiau žadintuvą ir po akimirkos užmigau.

Sapnavau Harry. Mes vaikščiojome parke. Aplink nieko nebuvo. Prisėdome ant suoliuko ir Harry‘is iš kažkur išsitraukė gitarą.

-Tu juk nemoki ja groti!- tariau ir nusijuokiau.

Jis nieko neatsakė, tik perbraukė per stygas ir pradėjo dainuoti. Dainavo man negirdėtą dainą. Užsimerkiau ir klausiausi, bet staiga Harry‘io balsas pradėjo keistis. Jis pats irgi ėmė nykti. Galiausiai liko tik tamsa ir iš Harry‘io dainos atsiradęs mano telefono skambučio garsas.

Pramerkiau akis ir čiupau telefoną. Trys praleisti skambučiai nuo to paties nežinomo numerio. Laikrodis rodė trečią ryto.

-Turbūt juokauji...- sumurmėjau ir kritau atgal į lovą. Bet staiga telefonas vėl suskambo.Sudejavusi paspaudžiau atsiliepti.

-Alio?- sumykiau.

-Liuse? Čia Harry‘is.

Akimirksniu visi miegai išsilakstė. Sėdėjau lovoje tiesi kaip styga.

-Harry?!

-Taip čia aš. Nepyk kad prikėliau, bet tu turi tai pamatyti.

-Kas nutiko?

Jis tarsi neišgirdo mano klausimo.

-Turi kompą kur nors netoliese? Įsijunk,- paliepė.

Čiupau savo loptopą ir greitai įsijungiau.

-Na?- paklausiau svarstydama ar aš kartais vis dar nesapnuoju.

-Įsijunk twiter‘į ir pažiūrėk trend‘us.

-Tu prikėlei mane tik tam kad pažiūrėčiau kažkokį trend‘ą susijusį su tavim?- nusijuokiau.

-Liuse greičiau!- pertraukė jis mane.

-Jau tuoj, nesinervink taip,- tariau ir prisijungiau prie twiter‘io. Peržvelgiau visus trend‘us bet Harry‘io vardo ten nebuvo.

-Tai kad tavęs čia nė...- užsikirtau kai akys užkliuvo už kito vardo.

Pasitryniau akis kad įsitikinčiau ar jos nemeluoja.

-O šūdas...- sušnibždėjau.

Skaičiau vieną trend‘ą vis išnaujo, tikėdamasi, kad ne taip supratau. Deja turėjau pripažinti, kad matau gerai.

-Lusy is real...- perskaičiau ir garsiai.

44DALIS

Kaip ir kada parsiradau namo nežinau. Harry‘io vairuotojas paliko mane prie mano namų, bet aš dar nebuvau pasiruošusi grįžti, šypsotis visiems ir sakyti, kad man viskas gerai. Taigi išėjau pasivaikščioti. Nežinau kiek laiko klaidžiojau. Namuose pasirodžiau jau saulei besileidžiant. Vis dėlto tėvams neužkliuvau. Papasakojau kaip man šiandien sekėsi „mokykloje“ ir užlipau į savo kambary daryti „namų darbų“. Iškart paskambinau Norai.

-Labas.

-Sveika Liuse. Kaip tu?- iškart atsiliepė ji.

-Nežinau...-atsidusau.- Harry‘is jau išvažiavo.

-Ar viskas gerai? Dėl tos nuotraukos ir panašiai?

Nelinksmai nuosijuokiau.

-Baik tu, mes viską išsiaiškinom. Ten tik kažkokia fanė norinti dėmesio buvo. Harry‘is perspėjo, kad tai gali pasikartoti, ypač jei neskelbsim apie savo santykius.- paaiškinau.

-Manyčiau čia tavo iniciatyva neskelbiat?

-Taip. Bent jau tol kol viskas neįsivažiavo.

-Kaip suprast?

-Na kol viskas nepasidarė baisiai rimta. Nors jei taip ir toliau, tai nebeilgai reikės laukti...

-Ką turi galvoje? Ar jūs jau?..- paklausė Nora ir iškalbingai nutilo.

-Ne ne, kuo tu mane laikai? Beto jis aiškiai pasakė, kad manęs nespaus. Jis toks nuostabus...- vėl ilgesingai atsidusau.

-Tai apie ką tu kalbėjai?

Prabilau tyliai, pašnibždomis, tarsi bijodama to ką pasakysiu.

-Aš jį myliu Nora. Ir pasakiau jam tai.

-O DIEVE! O ką jis?

-Aš tikrai įklimpau. Baisiai įklimpau. Jis irgi prisipažino, kad mane myli.

-Liuse! Bet juk tai nuostabu! Aš taip džiaugiuosi dėl tavęs!- nuoširdžiai nudžiugo ji.

-Oi Nora! Kas iš to kad mes mylim vienas kitą?? Kaip mes galėsim būti kartu? Juk jis neskraidys pas mane visą laiką kol baigsiu mokyklą! Jam atsibos. O tada įskaudinta liksiu aš!

-Nežinau ką tau patarti. Bet jei būčiau tavo vietoj taip toli į ateitį negalvočiau. Argi tau neužtenka, kad jis myli tave, o tu jį? Būk laiminga ir negalvok apie tai kas bus!

Jos žodžiai tarsi pažadino mane.

-Atleisk jei kada suabejojau tavo protu, nes tu baisiai išmintinga!! Tu visiškai teisi. Ačiū. Tu nuostabi!

Ji nusijuokė.

-Džiaugiuosi, kad padėjau.

-Net neįsivaizduoji kaip padėjai!

-Na tokia jau aš esu! Protinga ir nuostabi,- nusijuokė ji dar kartą, o kartu su ja ir aš.

-Tai jau lauk manęs mokykloj. Ryt pasirodysiu.

43DALIS

Tylomis ištiesiau jam ranką ir leidau užsegti apyrankę. Užsegęs jis nepaleido mano rankos. Matyt pamatė, kad aš truputį dvejoju.

-Žinau, tai atrodo truputį savininkiškai, bet aš toks esu. Tu esi mano ir niekur nepabėgsi.

Nusišypsojau ir atsakiau:

-Tai kad aš nenoriu niekur nuo tavęs bėgti.

Kiek patylėjusi pridūriau:

-Juk myliu tave.

-O dabar turi man prižadėti, kad niekada jos nenusiimsi.

-Prižadu,- atsakiau paprastai.- Niekada jos nenusiimsiu.

Tada pasilenkiau per stalą ir pabučiavau jį.

-Ačiū,- tarė jis kai abu sėdėjome savo kėdėse.- Deja mes jau turim eiti. Kai buvau išėjęs paskambinau savo vairuotojui ir pilotui. Pirmasis jau laukia mūsų prie mašinos. Man laikas keliauti.

Mano gera nuotaika dingo akimirksniu. Pajutau kaip sudrėksta akys.

Harry‘is susikrimtęs atsistojo ir priėjo prie manęs. Paėmė už rankos, pastatė ant kojų. Numetė ant staliuko kelis baknotus ir tarė:

-Eime, pasikalbėsim mašinoje.

Apkabinau jo liemenį, o jis mano pečius. Ėjau lyg robotas, nes žinojau, kad kiekvienas žingsnis artina mus prie išsiskyrimo. Išvydus mašiną jau beveik visai nesivaldžiau.

-Nagi Liuse, pakentėk dar truputį,- prašė Harry‘is.

Vairuotojas jau sėdėjo priekyje. Mes įlipome į mašinos galą ir Harry‘iui linktelėjus pajudėjome.

-Eikš pas mane,- pakvietė jis ir aš prisiglaudžiau prie jo. Nebeišlaikiau ir pravirkau. Harry‘is nieko nesakė, tiesiog apkabino ir raminamai glostė nugarą.

-Aš taip negaliu...- išlemenau kūkčiodama.

-Nesakyk taip, juk mes mylim vienas kitą. Dėl to verta stengtis. Laikas greitai bėga. Pamatysi vėl greitai būsiu pas tave.

-Bet tada vėl greitai išvyksi,- tyliai sumurmėjau.

-Liuse, baik. Nustok taip galvoti. Manai man lengva tave palikti?

Nekreipiau dėmėsio į jo klausimą.

-Kada susitiksim kitą kartą?- paklausiau liūdnai.

-Ne šį, bet kitą savaitgalį. Jis jau seniai suplanuotas kaip atokvėpis po albumo įrašinėjimo. Būsiu dar penktadienį apie pietus.

Mažumėlę pralinksmėjau. Jau su šiokia tokia šypsena atsitraukiau nuo jo.

-Tikrai?

Jam palengvėjo kai pamatė mano šypseną.

-Tikrai tikrai,- užtikrino taip pat šypsodamasis.- Ir jau esu supanavęs ką veiksime.

Aiktelėjau iš smalsumo.

-Ką?? Prašau pasakyk!!

-Net nesvajok. Tai bus staigmena.

-Ohhh!! Kaip dabar aš ištversiu tas dvi savaites? Tu toks žiaurus,- tariau ir jau užsimojau trinktelėti jam į petį, bet jis sugavo mano ranką ir staigiai prisitraukė prie savęs. Nusijuokiau ir įsitaisiau jo glėbyje patogiau.

-Tuomet bent pasakyk kam turėčiau pasiruošti?- sušukau nepatenkinta.

-Gerai jau gerai. Aš ketinu tave pagrobt. Išvyksim penktadienį, grįšim sekmadienį. Tau reikės tavo paso ir keleto drabužių. Viskuo kitu pasirūpinsiu aš,- mįslingai tarė.

-Paso?! Mes kur nors skrisim?

-Daugiau nieko nebesakysiu. Tai viskas ką tau reikia žinoti,- užbaigė tvirtai ir supratau, kad daugiau nieko iš jo neišpešiu.

Važiavome tylomis. Stebėjau kaip jis žaidžia su mano pirštais.

Su kiekvienu nuvažiuotu kilometru įtampa vis kilo. Jaučiausi lyg dusčiau.

Atpažinau kelią. Jis vedė į tą pačią pievelę, kurioje sraigtasparnis buvo praeitą kartą. Netrukus sustojome. Lyg apdujusi išlipau iš mašinos. Sekiau Harry iki pat sraigtasparnio. Prieš lipdamas jis atsisuko ir paskutinį kartą mane pabučiavo. Užsimerkiau ir išgirdau kaip trinkteli uždaromos durys. Kažkieno rankos patraukė mane tolyn.

Prisiverčiau atsimerkti. Kaip tik suspėjau pamatyti kaip lėktuvas pradingsta horizonte.

42DALIS

Neskubėdama valgiau atneštus ledus ir žvalgiausi aplink. Į laikrodį žvilgčiojau kone kas pusę minutės. Atrodė, kad laikas sustojo.

Pagaliau po amžinybę trukusių dešimties minučių pamačiau jį išnyrantį iš minios. Žiūrėjo tiesiai į mane žavingai šypsodamasis. Vis dar negalėjau patikėti kad esu jo mergina!

-Atleisk, kad taip ilgai užtrukau,- prabilo vos atsisėdęs priešais.

-Viskas gerai. Sutvarkei tą savo reikalą?

-Taip, viskas puikiai pavyko.

Kalbėdamas jis atrodė labai laimingas. Žiūrėdamas man į akis paėmė man už rankos.

-Noriu tau kai ką pasakyti,- pradėjo surimtėjęs.

Sunerimau, bet tylėjau ir laukiau.

-Tu esi nuostabi mergina ir aš tave myliu,- tiesiai išrėžė jis.

Nusišypsojau ir paraudau.

-Taip aš tikrai tave myliu,- dar kartą pakartojo jis šiltai šypsodamasis.- Deja, man baisiai nepatinka, kad kiti apie tai nežino. Suprask, esu tikrai pavydus! Todėl noriu jog visi žinotų, kad tu esi užimta. Štai kodėl noriu tau padovanoti šitą. Tai bus ženklas, kad tu esi mano,- kalbėjo jis traukdamas iš kišenės aksomu aptrauktą dėžutę.

Įtariai kilstelėjau antakį, bet nieko nesakiau. Stebėjau kaip jis atidaro dėžutę ir ištraukia gražiausią mano gyvenime matytą apyrankę. Manyčiau ir brangiausią. Tai buvo sidabrinė apyrankė su prie jos prikabintomis sidabrinėmis radėmis. Gerai įsižiūrėjusi perskaičiau: Harry‘s girl

41DALIS

Dar nebuvau pilnai pabudusi, kai pajutau kaip kažkas žaidžia su mano plaukais. Nusišypsojau ir atsimerkiau.

-Labas rytas,- pasisveikino Harry‘is tooookiu balsu, kad galvojau susileisiu vietoj.

-L-l-labas rytas,- sumekenau.

Ačiū Dievui jis tik nusijuokė. Bijodama dar labiau apsikvailinti tylėdama prigludau prie jo. Pro priekinį mašinos langą puikiai matėsi kaip teka saulė. Stebėjau dangų ir nenorėjau pajudėti. Nuo svajų mane patraukė Harry‘io balsas.

-Ar eisi šiandien į mokyklą?

-Priklauso nuo to kada tu išvyksti.

Jis nusijuokė.

-Manyčiau apie penktą jūsų laiku.

-Tada tikrai neisiu.

-Ar per mane neturėsi problemų?

-Koks tu rūpestingas,- tariau ir pabučiavau jį.- Bet dėl manęs nesijaudink, susitvarkysiu. Tikrai, nesirūpink.

-Visada rūpinsiuosi tavim,- užtikrino jis ir tvirčiau mane apkabino.

Po kelių minučių paklausė:

-Ką šiandien nori nuveikt?

-Net nežinau. Galėtum pakviest mane į pirmą oficialų mūsų pasimatymą,- kandžiai atšoviau.

-Puikiai sugalvota. Ką paprastai per pasimatymus poros veikia tavo mieste?

-Ha, pasirinkimas nėra labai didelis. Jie eina pasivaikščioti mieste, eina pasivaikščioti parke ir... O taip! Eina pasivaikščioti prie ežero!

-Deja bet vaikščioti aš nenusiteikęs. Ką manai apie įprastą kiną ir picą po jo?

Nusijuokiau.

-Skamba puikiai. Bet tada turim judėt jau dabar, nes artimiausias kinas yra už kokių dviejų valandų kelio.

-Na tai ir judam,- nusprendė jis ir pakštelėjo man į nosies galiuką.- Eik rengtis, o aš jau pradėsiu važiuot.

Palaukiau kol jis atsisės prie vairo ir tik tada griebiau drabužius. Greitai persirengiau ir netrukus jau sėdėjau šalia vairuojančio Harry‘io.

40DALIS

-Nebenoriu niekur važiuoti. Liekam čia,- paprašiau truputį atsitraukusi.

-Ir negi galiu tau atsakyti?

-Tikrai ne!- pasišaipiau ir pabučiavau jį į skruostą.

Apsižvalgiau. Į visas puses driekėsi vien tik laukai.

-Nori persirengt?- paklausė Harry.

-Taip. Lipu į galą ir net nebandai žiūrėt,- įspėjau.

-Gerai jau gerai, nežiūriu...

Persirengiau ir pasikviečiau Harry. Kadangi mašina buvo superinė, sėdynė galėjo atsilošti ir taip sudaryti visai pakenčiamą lovą.

Harry atsigulė, o aš įsitaisiau šalia. Jis iš kažkur ištraukė pledą ir juo mus užklojo.

-Viskas gerai?- pasiteiravo.

Vietoj atsakymo pabučiavau jį.

-Aišku?- paklausiau atsitraukusi.

-Neesu įsitikinęs. Gal nori pakartoti?

Nusijuokiau ir kumštelėjau jam į šoną.

-Žinai kad tikriausiai įstatei mėlynę pasaulinio garso gražiuoliui?

-Palauk, tuoj pasirūpinsiu, kad būčiau tikrai įstačius tau mėlynę!!!

Jau norėjau trinktelėti jam dar kartą tačiau jis pirmas pradėjo mane kutenti. Nesiliovė kol aš nepradėjau dusti iš juoko.

-Ar daugiau nesmurtausi prieš savo vaikiną?- paklausė vis dar nepaleisdamas mano rankų.

-Tikrai ne! Prižadu...- išstenėjau šiaip ne taip.

-Na tai puiku,- tarė lyg niekur nieko.- Tada galim eit miegot.

-Labanakt Harry,- sušnibždėjau.

-Labanakt Liuse,- sumurmėjo jis ir pabučiavo man į kaktą.

39DALIS

Mums artėjant prie namų man dingtelėjo puiki mintis.

-Klausyk Harry, aš galėčiau pasakyti tėvam, kad nakvosiu pas Nora, o ištikrųjų būsiu su tavim. Ką manai?

-Na...- nutęsė jis.- Žinok aš greičiausiai miegosiu mašinoj, nenoriu dėmesio pritraukt, tai kažin ar tau čia bus patogu.

Papurčiau galvą.

-O tu neįsikerti ar ne?

Harry kreivai pažvelgė į mane.

-Ko neįsikertu?

-Man nesvarbu kur ir kaip mes miegosim, aš tik noriu su būti su tavim.

Jo veidą nušvietė 120 vatų šypsena.

-Tuomet gerai,- tarė jis imdamas mane už rankos.- Važiuojam iki tavo namų.

Važiavom vos kelias minutes. Harry‘is liko mašinoj, o aš nuskuodžiau namo. Pokalbis su tėvais buvo nesunkus. Dažnai nakvodavau pas Norą, todėl jie nieko nenutuokė. Greitai įsimečiau drabužius persirengti ir atsisveikinau su tėvais. Prieš grįždama į mašiną dar greitai paskambinau Norai ir išdėsčiau visą planą. Ji žinoma sutiko ir dar pažadėjo, kad jei tėvai sugalvotų patikrint ji mane pridengs.

Baigusi pokalbį bėgte grįžau į mašiną.

-Na ir kaip?- paklausė Harry.

-Puikiai. Tėvai nieko neįtaria,- nusišypsojau ir atsidususi paklausiau.- Tai kur traukiam?

-Kaip jau sakiau, teks miegot mašinoj. Taigi nėra skirtumo,- gūžtelėjo jis užvesdamas mašiną.

-Bet juk čia nestovėsim visą naktį, tikiuosi?

Prieš atsakydamas Harry‘is nusijuokė.

-Na manyčiau, kad ne. Esu atviras pasiūlymams.

-Neturiu minčių... Tokioj situacijoj dar nebuvo tekę atsidurt.

-Ir ačiū Dievui! Tikrai nenorėčiau, kad varytumėm į ten kur buvai su kitu. Beje ar daug buvo tų kitų?- atsainiai paklausė nežiūrėdamas į mane.

Mačiau, kad jam neramu, todėl suskubau jį nuraminti.

-Sarašas prasideda Tomu ir baigiasi tavim. Manyčiau tai reiškia, kad tų kitų be tavęs buvo vienas. Laimingas?- pasišaipiau.

-Net neįsivaizduoji kaip,- išsišiepė jis, bet tada surimtėjo.- O tas Tomas daugiau prie tavęs nekibo? Nes jei lindo, tai šį kartą sulaužysiu ne tik nosį.

Nuo jo žodžių pasidarė šilta ir gera.

-Sustabdyk mašiną,- paliepiau.

-Kaip suprast? Čia dėl jo? Aš jį užmušiu...

-Tiesiog sustabdyk mašiną!- griežčiau įsakiau.

-Stabdau, kas negerai? Gali pasakoti man viską.

Tą akimirką kai mašina sustojo atsisegiau diržą ir vikriai užsiropščiau Harry‘iui ant kelių.

-Liuse?- nesusigaudė jis.

-Tu pats nuostabiausias,- pasakiau ir apkabinau jį.

Po akimirkos sušnibždėjau į ausį:

-Aš tave myliu Harry.

Jis trumpam sustingo iš nuostabos. Bet tada staigiai atsipeikėjo. Pajutau kaip jo rankos apsiveja mano liemenį ir stipriai priglaudžia.

-O aš myliu tave Liuse.

38DALIS

-HARRY! Ką tu padarei???

Atsistojau visa šlapia, o jis juokėsi.

-Na taip tai ir nepaliksiu...

Po kelių akimirkų jau abu sėdėjome vandenyje ir taškėmės kaip maži vaikai. Lakstėmė po vandenį vis griuvinėdami, peršlapdami iki paskutinio siūlo.

Kai pagaliau išlipom į krantą drebėdami kaip kačiukai, trinktelėjau jam į petį.

-Ką dabar daryti? Naujų drabužių tai neturiu! Jei pasigausiu plaučių uždegimą tu būsi kaltas.

Harry‘is prisitraukė mane arčiau ir apkabino.

-Juk pats galiu tave sušildyti,- pasakė ir pabučiavo.- Geriau?

-Ne tiek, kad nenorėčiau persirengti,- nerūpestingai atšoviau.

-Oj tu beviltiška,- sudejavo jis.- Eikš, turiu savo drabužių, atsivežiau iš Londono. Ką nors rasim.

Nuskubėjom prie mašinos ir jis ištraukė man savo didelį megztinį. Jau ruošiausi nusirengti šlapią bliuskę, kai pamačiau, kad jis žiūri.

-Gal galėtum?

Jis pavartė akis ir nusisuko.

-Ištvirkėlis...- sumurmėjau.

-Viską girdėjau!

Sukikenau ir nusitraukiau šlapią bliuskę. Greitai užsimečiau jo megztinį. Tada iš kuprinės ištraukiau sportines kelnes ir persimoviau džinsus.

Kai Harry‘is irgi persirengė surengėme iškylą. Buvome išbadėję todėl valgėme greitai. Po vakarienės atsigulėme ant žolės. Aš padėjau galvą jam ant peties, o jis mane apkabino. Kartu stebėjome temstantį dangų. Tai privertė prisiminti, kad jau vakaras, o mano tėvai nežino kur esu. Pūstelėjo šaltas vėjas ir aš sudrebėjau. Harry tarė:

-Manyčiau tikrai sušaldysiu tave. Reikia keliauti.

-Kaip tik apie tą patį galvojau.

Jis nusijuokė ir pabučiavo man į kaktą.

-Matai, mes jau skaitom vienas kito mintis.

Nenoromis kelėmės ir rinkomės daiktus. Netrukus jau buvome kelyje. Išsitraukiau telefoną. Penki praleisti skambučiai. Du nuo mamos ir trys nuo Noros. Ha, Norai rūpiu labiau negu  tėvams, pralinksmėjusi pagalvojau.

37DALIS

Nieko jam neatsakiau tik nusišypsojau. Vėl sėdėjome tyloje. Šį kartą ramybę sudrumstė mano skrandis.

-Kažkas skundžiasi?- linksmai paklausė Harry‘is.

-Jau seniai pastebėjau kad nesugebu valdyti kai kurių savo kūno dalių. Bet turiu sutikti, aš išbadėjusi. Ką darom?

-Kadangi esu nuostabiausias vaikinas planetoje, pagalvojau apie viską. Mašinoje yra pintinė su maisu, todėl mes galime surengti iškylą.

Greitai stryktelėjau nuo žemės ir truktelėjau aukštyn Harry. Ketinau mauti prie mašinos, bet jis mane sulaikė. Nutaisęs šypseną, kuri nieko gero nežadėjo tarė:

-Ką manai jei prieš valgį eitume išsimaudyti? Juk oras puikus!

-NET nemėgink... Dar aiškiai per šalta. Eime valgy... HARRY!!! NE!!!- suklykiau kai jis pakėlė mane ant rankų ir patraukė link ežero.

-NE HARRY!!! PRAŠAU NEREIKIA!!!- spardžiausi visą kelią. Likus vos žingsniui iki vandens Harry‘is sustojo.

-O kas man už tai jei sustosiu?- paklausė linksmindamasis.

-Prašau nereikia. Būk geras nuleisk žemyn. Sugalvosiu kaip atsilyginti vėliau. Tik nuleisk!

Po kelių akimirkų jau stovėjau ant kietos žemės.

-Kad jau nenori maudytis, eime valgyti,- tarė Harry‘is ir apsisuko eiti link mašinos. O man kažkas užplaukė: pritūpusi pasiekiau vandens ir aptaškiau jo nugarą. Kai jis lėtai atsisuko supratau padariusi baisią klaidą.

-Harry nepyk, aš netyčia... Būk geras, prašau Harry... NEEE!!!!

Po akimirkos jau sėdėjau vandenyje.

36DALIS

Harry‘is nieko neatsakė tik stipriau suspaudė mane glėbyje. Taip sustingę sėdėjome tikrai ilgai. Buvo taip gera, kad nejutau nei kietos žemės, nei šaltoko vėjo nuo miško pusės.

Jis prabilo pirmas.

-Ateityje, kai pamatysi panašių nuotraukų ar straipsnių, netikėk jais. Jeigu nuspręsčiau viską baigti, aš tikrai atvykčiau pas tave. Niekada taip tavęs neįskaudinčiau.

-Gerai, turėsiu tai galvoje, bet būtų geriau kad tai nepasikartotų. Žinau, mes neskelbiam apie savo santykius, tačiau nereiškia, kad tu gali elgtis kaip nori.

-Ar čia tik ne pavydas kalba?- pasiteiravo Harry‘is išsišiepęs.

-Gali vadinti kaip nori. Ir nesuprantu kas čia juokingo?! Tu man dar nepaaiškinai kas ji tokia, tai gal teiktumeisi?- užsipuoliau suirzusi dėl jo nerūpestingumo.

-Raminkis Liuse, juk jau sakiau, kad ji man nieko nereiškia. Tiesiog kažkokia fanė, kurios nė akyse neesu matęs, puolė man ant kaklo. Nenustebčiau jei koks žunalistas būtų jai užmokėjęs, dėl gero kadro. Neleisk, kad šis nesusipratimas sugadintų ir taip trumpą laiką kai esame kartu.

Bekalbėdamas jis žaidė su mano rankos pirštais ir net nepajutau kaip irzlumas pranyko taip staigiai kaip ir atsiradęs. Jau apgailestaudama tariau:

-Nežinau kas su manim darosi. Nu bet tu įsivaizduok save mano vietoj.

-Žinau, aš pats esu baisiai pavydus,- prisipažino jis.- Daugiau nekalbėkim šia tema, gerai?

-Taip, negalėčiau labiau sutikti. Taigi kada turi grįžti šį kartą?- paklausiau nenorėdama išgirsti atsakymo.

Harry‘is atsiduso.

-Negali sugalvot linksmesnių temų? Na bet jei nori žinoti, tai grįžti turiu tik ryt, gavau šiek tiek laisvo laiko.

Nežinojau džiaugtis ar nervintis dėl jo atsakymo.

-Tikrai? Nuostabu!!!- nusišypsojau truputį dirbtinai ir neva nerūpestingai paklausiau.- O kur nakvosi?

Tada jis baisiai mane nustebindamas nusijuokė.

-Kas čia tokio juokingo?- nesusigaudžiau.

-Ak, Liuse. Tai kad liksiu per naktį, nereiškia, kad turėsi permiegot su manim,- paprastai lyg kalbėtų apie orą atsakė jis.

-Iš kur ištraukei kad aš apie tai pagalvojau?

-Aš tave pakankamai gerai pažįstu. Beto tu sėdi prie pat manęs, iškart pajutau kaip įsitempei.

Paraudau.

-Na gerai, gal tu ir teisus. Aš tikrai dėl to sunerimau,- prisipažinau norėdama skradžiai žemę prasmegti.

-Su kokiais vaikinais tu prieš tai buvai, kad susidarei apie mūsų giminę tokį požiūrį?

-Čia jau visai prasta tema pokalbiui,- sumurmėjau.

-Negalėčiau labiau sutikti,- nusijuokė jis, o tada surimtėjo.- O kaip dėl nakties tai gali būt rami. Neversiu tavęs daryti to ko nenori, aišku?

Atrodė kad jis visiškai nesutriko, o štai aš jaučiausi pasimetusi ir sutrikusi. Negrabiai linktelėjau.

-Ar tikrai aišku Liuse? Tu neturi nervintis dėl to paties per kiekvieną mūsų pasimatymą.

-Tu tikriausiai pats nuostabiausias vaikinas visoje planetoje. Kaip man pasisekė tave sutikti? – paklausiau ir padėjau galvą jam ant peties.

-Spėju gimei po laiminga žvaigžde. Bet ir man labai pasisekė, taigi mes abu laimės kūdikiai.

35DALIS

Kadangi vis dar atrodžiau kaip neseniai verkusi, mokytoja išleido mane be didesnių klausinėjimų. Ir štai jau lėkiau į mokyklos kiemą. Harry‘is stovėjo prie mašinos. Prilėkusi dar kartą atsidūriau jo glėbyje.

-Kad tu žinotum kaip tavęs pasiilgau,- sušnibždėjo man tiesiai į ausį ir aš suvirpėjau.

-Žinau, puikiai žinau,- atsakiau dusliai.- Pakubėkim, jei nenori, kad kas nors tave atpažintų.

-Eime,- sutiko jis ir viena ranka atidarė man dureles.

Atsisėdau, o Harry‘is rūpestingai užsegė man diržą. Tada pabučiavo ir uždarė duris. Bėgte aplėkė mašiną ir įšoko į vairuotojo pusę. Bet vietoj to, kad užvestų mašiną, palinko prie manęs ir dar kartą pabučiavo. Kai atsitraukė abu sunkiai gaudėme kvapą. Buvau visiškai be orientacijos. Stebėjau kaip jis išvažiuoja iš mokyklos kiemo. Viena ranka vairavo, o kitoje spaudė mano pirštus kas kelias minutes prispausdavo prie savo lūpų.

-Kur mes važiuojam?- paklausiau kai jau galėjau kalbėti.

-Neįsivaizduoju. Tik noriu pabūti su tavim vienas. Žinai tokią vietą?

-Oras labai geras, tai galbūt nuvažiuokim prie ežero?

-Puiku. Rodyk kelią gražuole,- pasakė ir vėl pabučiavo man pirštus.

Visą kelią tylėjau nenorėdama sugadinti tobulo laiko nereikalingais žodžiais.

Pagaliau pasiekėme nedidelį ežerą. Ten buvo jaukus nedidelis priėjimas prie vandens, o aplink stūksojo medžiai. Ideali vieta slėptis, pamaniau lipdama iš mašinos.

-Tu turėtum palaukt kol aš atidaryčiau tau duris,- pastebėjo Harry‘is vėl apkabinęs.

-Koks džentelmenas. Nykstanti rūšis,- sukikenau.

-Čia ne džentelmenų nebėra, o damų, kurios vertos pastangų. Tu viena iš nedaugelio.

Žiūrėjau į jo šypseną ir kvėpuoti darėsi vis lengviau. Atrodė, kad krūtinę užgulęs akmuo kažkur dingo.

-Kaip aš tavęs ilgėjausi,- atsidusau.

-Ššš, nereikia, nekalbėkim apie tai. Tiesiog būkim kartu, gerai?

-Gerai,- atsakiau ir pasistiebusi jį pabučiavau.

Nežinau kiek laiko praėjo kol atsiplėšėme vienas nuo kito. Nepatenkinta susiraukiau. Harry‘is nusijuokė.

-O tu godi mergina. Tai pirma prasta tavo savybė.

-Neprisišnekėk, nes manęs dar piktos nematei.

-Manau kai tvarkeisi su savo buvusiu, tai buvai tikrai nemeili,- paerzino.

Sarkastiškai prunkštelėjau.

-Aš rimtai supykstu tik ant tų kurie man rūpi. Su Tomu buvau suirzusi ir tiek. Bet va Noros turėtum atsiprašyt, nes per tave ji turėjo susidurt su mano pykčiu.

-Na aš jai ir taip skolingas. Juk ji atvedė mane pas tave šiandien. Reiks būtinai padėkot. Tai tu pykai ant manęs?

Prisėdome ant ežero kranto, kur augo minkšta žolytė. Įsitaisiau tarp Harry‘io kojų ir nugara atsirėmiau į jo krūtinę.

-Žinoma, kad pykau. Iš pradžių dar bandžiau tai neigti, bet paskui pasidaviau. Suprask, juk visą savaitgalį nieko neparašei, o tada internete tokią nuotrauką pamačiau. Kaip turėjau jaustis?

-Viskas gerai, aš suprantu. Bet kai susitikom neatrodė kad labai pyktum,- nusišypsojo.- Jei gerai pamenu šokai tiesiai man į glėbį.

-Ai tai kad ant tavęs pykt neįmanoma. Beto juk atvykai pas mane, taigi neesu tau tuščia vieta.

-Aišku neesi. Iš tiesų, tai manau, kad baigiu tave įsimylėti Liuse,- sušnibždėjo prie ausies.

Pasukau veidą prie jo ausies ir sumurmėjau:

-Gerai, nes aš jaučiu tau tą patį.

34DALIS

Mokykloje buvo klaiku. Visos directionierės kalbėjo apie vieną ir tapatį: Harry su ta blondine. Nuotaika po kiekvienos pertraukos vis blogėjo, nors nemaniau, kad galima jaustis dar prasčiau. Po trečios pamokos jau pykau ant viso pasaulio, todėl mano įniršį turėjo atremti Nora. Ji paskambino ir kai aš pakėliau ragelį iškart užsipuoliau.

-Ko tu nori?

-Wow, kažkam šiandien prasta nuotaika.

-Tai nori tu ko nors ar ne? Jei ne tai atsikabink! – niršau.

-Raminkis žmogaus. Nieko nepakeisi šitaip liedama pyktį ant kitų. Pati žinai ant ko pyksti ir kitiems nereikia kentėti dėl to. Susitinkam?

Pasistengiau sušvelninti toną.

-Nepyk Nora, tu teisi. Baisiai ant jo pykstu, bet susitvarkysiu. Jei jis mane taip lengvai pamiršo aš irgi galiu padaryti tapatį. Pamatysi man viskas bus ge...

Nutilau nes per mokyklos radiją pasigirdo pirmi Should‘ve kissed you žodžiai.

-Nora ateik į antro aukšto tualetą. Aš ten būsiu, paskubėk,- greitai išbėriau, beveik bėgdama į ten. Padėjau ragelį ir tvardžiausi kad nepratrūkčiau koridoriuj.

Įlėkiau į tūliką ir atsirėmiau į kriauklę. Nepaisant mano pastangų veidu jau ritosi ašaros. Vis šluosčiausi jas, tačiau jų vietą keitė kitos.

Nora užtruko. Pertrauka baigėsi o ji vis nesirodė. Turėjau grįžti į pamoką, bet nusprendžiau likti čia ir nusiraminti iki galo. Staiga man už nugaros atsidarė durys.

-Nora, pagaliau, kur tu din...

Užsičiaupiau, nes ten buvo ne Nora. Netikėdama savo akimis kelis kartus pamirksėjau.

-Harry?...- sušnibždėjau.

Prieš mane tikrai stovėjo Harry‘is. Netekusi žado stebėjau kaip jis eina artyn. Vis dar tylėdamas, pakėlė ranką ir nubraukė neišdžiūvusias ašaras man nuo skruosto. Suvirpėjau ir užsimerkiau nuo jo prisilietimo.

-Liuse... Aš...- pradėjo bet užsikirto nežinodamas ką pasakyt.

Vietoj to jis paėmė mane už rankos, prisitraukė artyn ir taip stipriai apkabino, kad beveik negalėjau kvėpuoti. Įsikniaubiau į jo kaklą, o jis man į plaukus. Atrodė, kad laikas sustojo.

-Atleisk,- tyliai iškvėpė Harry ir aš akimirksniu viską pamiršau. Bet ji nesustojo ir kalbėjo toliau:

-Baisiai tave įskaudinau, bet žinok viskas netiesa. Negalėčiau taip pasielgt. Aš taip gailiuosi... Atsiprašau...

-Ššš...- nutildžiau, prispausdama pirštą jam prie lūpų.- Neatsiprašinėk. Svarbu kad tu čia. Daugiau nieko nereikia.

Tada aš pasistiebiau ir pabučiavau jį. Harry‘io rankos apsivijo mano liemenį ir prispaudė prie savęs. Po kelių akimirkų jis atsitraukė, bet kakta vis dar lietėsi prie manosios. Atrodė kur kas linksmesnis. Akyse vėl sužibo velniškos kibirkštėlės.

-Bėk, pasiimk daiktus ir dingstam iš čia.

-Tuoj grįšiu,- taip pat sušnibždėjau ir nenorom atsitraukiau.

-Būsiu kieme, prie mašinos,- tarė man pavymui.- Paskubėk.

Po akimirkos jau lėkiau koridoriumi vis dar netikėdama tuo kas vyksta.

33DALIS

Likusi dienos dalis buvo puiki kaip ir visa savaitė. Gera nuotaika ir šypsena niekaip nedingo nuo mano veido. Vienintelis dalykas kuris neramino buvo tai, kad Harry‘iui vis sunkiau sekėsi rasti man laiko. Nora iš visų jėgų stengėsi pakelti man nuotaiką ir bent trumpam išstumti iš minčių Harry, bet kad ir kaip stipriai ji bandė, antros savaitės gale buvau visiškoj depresijoj. O Harry vis rečiau mane pradžiugindavo savo dėmesiu.

Savaitgalį prabuvau namie. Negalėjau niekur eiti, būti su draugais. Nors buvau prižadėjusi Norai, neatsispyriau ir parašiau DM.

„Hi Harry. Haven‘t you forgot about me? Tomorrow will be two weeks since we are together. Miss you badly...“

Pusvalandis, valanda, pusantros, dvi... Laikas bėgo, o iš Harry‘io nebuvo jokio atsakymo. Slankiojau po namus it vaiduoklis, kol galų gale pasislėpiau savo kambary. Neatlaikiau ir kritusi ant lovos pradėjau verkti. Įsikandau į pagalvę, kad niekas neišgirstų. Ir būtent tą akimirką kai visiškai nenorėjau su niekuo kalbėti suskambo telefonas. Pakėliau ragelį tik todėl, kad skambino Nora.

-Nora, dabar nenoriu su niekuo kalbėti.

-Tai tu jau žinai?- paklausė ji užjaučiančiu balsu.

Nustebau.

-Ką žinau?

-Na apie Harry.

-Žinau tik tai, kad jis visą savaitgalį man neparašė ir nepaskambino. Tai knisa ir aš nerandu sau vietos.

-Oj Liuse, man taip nesmagu, kad aš turiu tau papasakoti. Taip gaila...

-Nenervink, juk jam viskas gerai?- paklausiau sunerimusi.

-Jam viskas gerai, netgi per daug gerai. O aš maniau, kad jis padorus, tavęs neįskaudins...

-Ką tu čia sapalioji?! Kalbėk aiškiai, pasakok!

-Tikiuosi tu sėdi. Tik labai nenusimink, jis to nevertas.

-NORA!

Jis atsiduso ir prakalbo.

-Internete pasirodė nuotraukos iš vakar dienos. Harry‘is ten su kažkokia blondine nufotografuoti. Jis laiko ją apkabinęs ir bučiuoja.

Nora vis dar kažką pasakojo, bet aš nekreipiau dėmesio. Telefonas išslydo iš rankų ir nukrito ant grindų.

Bandžiau įtikinti save, kad tai netiesa. Juk ji galėjo būti paprasta fanė, o gal sena draugė? Įgavusi vilties čiupau telefoną. Nora šaukė mane vardu.

-Aš čia. Nora, o ar jis ką nors sakė? Ar komentavo?

-Na jis nieko nekomentavo, bet ta merga twitter‘į apsiskelbė, kad jie kartu praleido naktį jo kamb...

-Tylėk! Aš tuo netikiu. Jei išgirsiu tai iš jo paties tada patikėsiu. Nepasakok man daugiau nieko. Esu tikra jis man viską paaiškins, juk nepaliktų taip lyg niekur nieko.

-Ak Liuse...- atsiduso Nora.

-Nesakyk taip, jis kitoks,- tvirtai pareiškiau.

-Tikiuosi, kad tu teisi. Jo paties labui, nes tu nuostabi mergina ir jis tavęs nevertas.

-Nustok mane guosti. Prašau baik.

-Gerai, tuomet susitiksim ryt, mokykloj?

-Taip susitiksim. Iki.

Padėjau ragelį. Kad ir ką kalbėjau Norai, savęs neįtikinau. Pagaliau atėjo vakaras. Paskutinį kartą patikrinau telefoną ir dar kartą nusivylusi padėjau jį atgal. Atsiguliau ir sunkia širdimi užmigau.