56DALIS
-Harry...-iškvėpiau.-įgnybk man nes atrodo sapnuoju...
Mes  stovėjome Eifelio bokšto viršuje. Visas Paryžius buvo nusidriekęs mums po kojomis, o nuostabus saulėlydis giaužė kvapą. Buvau pakerėta.
-Ne tu nesapnuoji. Liuse, visi vyrai trokšta pakloti visą pasaulį tai vieninteliai po kojomis. Aš ne tik noriu tai padaryti, bet ir galiu. Sutiksiu viską ko tik panorėsi. Myliu tave mieloji.
Stovėjome apsikabinę. Saulė baigė nusileisti, miestas jau skendėjo tamsoje. Tik tada apsižvalgiau ir supratau, kad mes čia vieni. Ta prasme visai vieni.
-Harry??
-Aha?
-Kaip čia taip yra, kad mes vieni?
-Na... Aš nenorėjau, kad mums kas nors trukdytų, taigi teko išnuomoti,- paprastai lyg tai būtų visai kasdieniška paaiškino jis.
O man tai visai neatrodė kasdieniška.
-Rimtai??? Tu išnuomavai mums visą Eifelio bokštą??
Jis tik nusijuokė.
-O ką turėjau daryti? Juk sakiau tau prieš tai, kad tau nepagailėsiu nieko. O ypač man negaila pinigų. Noriu, kad šis savaitgalis būtų nepamirštamas. Tai toli gražu ne paskutinė staigmena.
Buvau apstulbusi.
-Ir į ką aš įsivėliau?- paklausiau neva išsigandusi.
-O mergyte... Tu net neįsivaizduoji...
Pastovėjom dar kokias dešimt minučių, kol visai sutemo. Nors buvau su jo švarku, vis tiek sudrebėjau.
-Jau eime?- paklausė Harry pastebėjęs, kad šąlu.
-Bet čia taip nuostabu... Nenoriu niekur eiti.
-Na čia tai ne priežastis. Mes čia dar grįšim. Ir pabūsim ilgiau. Pažadu.
Nudžiugau.

55DALIS

Būčiau to nedariusi, bet žinoma kadangi VISIŠKAI nevaldau savo veido, staigiai kaip kvaiša išsišiepiau.
-Taip daug geriau...
Kažką sumurmėjau sau po nosim ir pabandžiau vėl susigrąžinti rūščią veido miną.
Tada pajutau kaip nusileidome ant žemės.
-Jau galiu nusiimti raištį???- nekantriai paklausiau.- Jau taaaaip atsibodo nieko nematyt...
-Toli gražu negali.
Iš jo balso supratau, kad jis linksminasi.
Nieko neatsakiau. Išgirdau kaip atsidaro durys ir Harry išlipo. Tada paėmė mane už rankos ir netrukus jau stovėjau ant kietos žemės.
-Nagi, vesk mane,- įsakiau piktai.
-Klausau panele.- atraportavo jis ir uždėjęs ranką man ant liemens stumtelėjo į priekį. Žengėme kelis žingsnius ir tada įsėdome į mašiną. Važiavome maždaug pusvalandį, nors ką aš žinau, juk visiškai nesigaudžiau aplinkoj. Šį kart išlipus iš mašinos girdėjau didelio miesto triukšmą. Netrukus viskas aptilo ir mes įėjome į kažkokį kambarį. Bent jau taip pamaniau iš pradžių. Bet netrukus pajutau, kad mes kylame aukštyn. Taigi tai turėjo būti liftas. Kilome taip aukštai, kad mano ausis užgulė.
-Turiu pagrindo manyti, kad mes aukštai. Nepamiršai, kad nelabai mėgstu tai?- paklausiau įsikabindama jam į parankę.
-Na lyg kažką ir pamenu, bet taip pat atsimenu, kad sugebėjau puikiai tave nuraminti, o tada netgi nelaikiau tavęs už rankos.
-Ojoj baisus pasipūtėlis,- suniurnėjau.
-Ką sakei mieloji??
-Nieko mielasis,-atšoviau saldžiu balsu.
Liftas truktelėjęs sustojo ir mes išlipome. Lauke pūtė stiprus vėjas, buvo žvarbu.
-Šalta?- paklausė Harry ir nelaukdamas atsakymo uždėjo man ant pečių savo švarką.
Nusišypsojau.
-Ačiū,- tariau, o jis paėmė mano ranką.
-Eikš čia,- paliepė ir stumtelėjo į priekį.
-Aš bijau. Ar mes ne prie krašto??
Niekur nepajudėjau.
-Taip, mes prie krašto, bet viskas gerai. Neketinu tavęs nustumti,- sušnibždėjo prie pat ausies.
Truputį atsipalaidavau ir leidausi vedama.
-Labai juokinga...
-Ššš. Atsistok štai čia,- tarė ir stumtelėjo mane prieš save.
Tada jis atsistojo už manęs ir pradėjo knebinėti mano akių raištį.
Nekantravau ir labai jaudinausi. Pajutusi, kad juostos nebėra plačiai atsimerkiau.
Ir tada turėjau tvirtai įsikibti turėklo, kad išsilaikyčiau ant kojų.

Whats up mergaitės ir berniukai? Kompas vis dar sugedęs, bet įsigudrinau atlėkt į mokyklos skaityklą per laisvą pamoką ir jau skubu rašyt naujos dalies :P

Laaabai atsiprašau, bet mano kompas paėjo, turėtų pataisyt savaitgalį, tada ir gausit naują dalį >) Dar kartą labai atsiprašau :)

54 DALIS

-Geras bandymas, bet nepavyks. Nesužinosi anksčiau negu reikės.

-Oaaaaa....- patempiau lūpą.

-Tikrai ne,- nusijuokė jis.- Sakyk kur tavo daiktai?

-Mašinoj. Tuoj atsinešiu,- tariau ir sukausi link automobilio, bet Harry mane sulaikė.

-Nieko tau nereikia, vairuotojas paduos,- paaiškino ir nostelėjo vyrui. Šis linktelėjo ir atnešė mano krepšį.

-Tai štai koks tavo gyvenimas? Mosteli ir viskas padaryta?- paklausiau pašaipiai.

-Na šiaip jo. Toks jau tas mano gyvenimas,- neatsiliko ir jis.- Bet užteks kalbų, mums reikia paskubėti. Apsisuk.

Nustebau.

-Ką?? O kam??

-Nustok klausinėti. Su manim neprapulsi,- užtikrino Harry ir apsukęs mane užrišo akis juoda juosta. Patikrino ar nieko nematau ir įlaipino į lėktuvą.

-Ar tai būtina?

-Taip, tai būtina. Ir nesiginčyk. Skrisim tris valandas, pailsėk.

-Reiškiasi man reikės daug jėgų?- paklausiau atsiremdama į jį.

-Galima ir taip sakyt,- sukikeno jis ir pabučiavo man smilkinį.- Praeitą kartą parodei man kaip susitikinėja paprasti žmonės, o dabar aš parodysiu koki pasimatymai būna mano pasaulyje.

-Skamba bauginančiai.

-Taip ir yra,- pasakė jis lyg juokais lyg rimtai.

 Sraigtasparnis pakilo aukštyn, o aš pamažu nugrimzdau į miegą.

Atrodė kad miegojau vos kelias akimirkas kai išgirdau šnabždant mano vardą.

-Liuse! Kelkis miegale!

Nenorom prasimerkiau, bet aplink vis tiek buvo vien aklina tamsa. Išsigandau.

-Ką??? Kur aš??? Kodėl nieko nematau???

Pakėliau ranką prie akių ir bandžiau nusitraukti raištį, kai kita ranka mane sulaikė.

-Ramiau Liuse,- sukikeno balsas.- Čia gi aš Harry, mes sraigtasparny ir aš užrišau tau akis, kad nematytum staigmenos.

Atsipalaidavau ir kritau atgal į jo glėby.

-Siaubas kaip išsigandau!

Jis vėl kikeno.

-Nieko čia juokingo!- pyktelėjau.

-Žinoma, žinoma, tik nereikia nervintis,- suskubo raminti manęs.

-Tai kada atvyksim?- paklausiau suirzusi.

-Leisimės po trijų minučių. Ir nebūk tokia niurzga. Nusišypsok,- paprašė meiliai.