69DALIS
Iškart pamačiau įjungtą paskalų puslapį. Ir spėkit kas ten puikavosi. Žinoma aš ir Harry. Susierzinau beskaitydama tą prakeiktą straipsnį. Mane vadino neaiškios kilmės kaimo mergaite, o tai, kad aš pargriuvau buvo pasekmė mano "seniai besitęsiančio girtavimo". Susinervinusi skaičiau toliau, pyktis kilo ir mano akyse jau kaupėsi ašaros.
-Nekreipk į tai dėmesio,- netikėtai sumurmėjo atsiradęs Harry. Jis atėmė iš manęs kompą ir išjungė jį. Tada apkabino mano liemenį.
-Žinau. Suprantu, kad visa tai melas, bet juk tai taip neteisinga...
Jis meiliai priglaudė savo lūpas man prie kaklo.
-Norėčiau galėti užtikrint, kad daugiau tai nepasikartos ir tau nereiks skaityt ar matyt tokių nesąmonių, bet negaliu. Tau reikia viską tiesiog pamiršt. Išmokt ignoruot.
Atsidusau ir prisiglaudžiau prie jo. Padėjau galvą jam ant peties ir užsimerkiau. Pajutau kaip jo pirštai braukia man per nugarą.
-Žinai, iki išvykimo mes turim dar maždaug pusvalandį...- kimiai, prie pat mano ausies sumurmėjo jis.
Sudrebėjau ir mano oda pašiurpo.
-Nori pasakyt, tik pusvalandį?- silpnai pratariau. Nuskambėjo apgailėtinai ir Harry išsišiepė išgirdęs mano žodžius. Supratau, kad pralaimėjau.
-Neee, sakiau, kad net pusvalandį...
Man nespėjus sureaguot jis pabučiavo mane.
Galvoje akimirksniu pasidarė tuščia. Negalvodama prigludau arčiau, rankom apsivijau jo kaklą ir viską aplink užmiršau. Nepaleisdamas iš glėbio paguldė mane ant sofos. Jo lūpos slinko kaklu žemyn, o aš niekaip negalėjau nustot drebėjus. Smegenys lėtai suvokė, kaip jo pirštai pradeda sagstyt mano marškinius. Aiktelėjau pajutus šiltą ranką ant savo liemens.
-Kką tu ddarai?- virpančiu balsu paklausiau.
Jis nusišypsojo ir pabučiavo mano kaklo duobutę.
-Nesijaudink, nedarysiu nieko ko nenorėsi.
Kažkaip likau be marškinių. Giliai alsavau jam bučiuojant mano petį, tada staiga jo ranka atsidūrė ant liemenėlės sagties. Krūptelėjau ir plačiai atsimerkiau.
-Ne. Sustok, prašau,- tyliai, bet aiškiai pasakiau.

68DALIS
Pabudau taip pat nuo bučinio. Praplėšiau akis ir išvydau patį mieliausią vaizdą savo gyvenime. Prieš mane, ant lovos sėdėjo besišypsantis Harry. Turbūt turėčiau paminėt, kad jis buvo be marškinėlių. Iškart paraudau ir griebusi pagalvę sviedžiau į jį.
-Greitai eini ką nors apsirengt!- sucypiau ne savu balsu.- Greitai!!!
Tada stvėriau kitą pagalvę ir užsidėjau ją sau ant veido. Klausiausi kaip jis besijuokdamas krausto savo lagaminą.
-Jau saugu... Gali išlįsti!
Lėtai nusiėmiau pagalvę ir nurimau pamačiusi, kad jis jau apsirengęs.
-Tu tikra keistuolė... Juk žinai, kad milijonai merginų atiduotų nežinia ką, kad pamatytų mane be marškinėlių??
Sviedžiau į jį antrą pagalvę.
-Tai eik ir rodykis jom!!
-Taip lengvai mane atiduodi???- kilstelėjo antakius jis.
Supratau patekusi į keblią padėtį. Atsidusus nusprendžiau pasiduot.
-Ne. Neatiduočiau tavęs niekam ir nė už ką,- tariau lipdama iš lovos ir eidama prie jo. Apkabinau jo kaklą ir pasistiebusi pabučiavau jį.
Kai atsitraukiau jo veide švietė pergalinga šypsena.
-Taip jau geriau,- sumurmėjo apkabindamas mano liemenį ir prisitraukdamas kitam bučiniui.
-Beje, man patinka tavo naktiniai...- tarė jis nužvelgdamas mane.
Pasekiau jo žvilgsnį ir pamačiau, kad aš vis dar su vakarykšte suknele. Ar bent jau tai kai iš jos liko. Vargšė suknelė buvo įplėšta, visa suglamžyta ir netgi sukruvinta.
-Dieve, Harry, kokia aš netikėlė... Už tai ką padariau tavo dovanai, mane į kalėjimą uždaryt turėtų...- sudejavau nusiminusi.
Harry tik nusijuokė.
-O man ji tokia tik dar labiau patinka!
-Gerai, užteks šaipytis,- trinktelėjau jam į petį.- Marš iš mano kambario, noriu persirengt!
Apsukau jį ir išstūmiau pro duris.
-Bet...- pradėjo jis, bet nespėjo, nes aš užtrenkiau duris.
Kol persirengiau ir susitvarkiau praėjo maždaug valanda. Atidariau miegamojo duris ir išėjau.
-Pasiilgai manęs??
Harry sėdėjo prie kompo ir net krūptelėjo pamatęs mane. Staigiai uždarė kompą lyg kažką slėpdamas.
-O taip, baisiai pasiilgau!!- susigriebė atsakyti eidamas link manęs.
-Ką ten žiūrėjai??- paklausiau apkabindama jo kaklą.
-Nieko ypatingo,- skubiai pabandė nukreipt temą.- Kaip tavo galva?
Prisimerkusi žiūrėjau į jį. Galiausiai tariau:
-Matau, kad kažką slepi, aš ne kvaila. Bet man neįdomu. Nenoriu gadintis nuotaikos iš pat ryto.
Jam palengvėjo.
-Labai išmintingai mąstai. Bet vis tiek, kaip tavo galva?
Prieš atsakydama dar pavarčiau akis.
-Nieko jai nėra, ten tik įdrėskimas. Nesirūpink, paskui raukšlėtas pasidarysi...
-O koks skirtumas?? Juk mylėsi mane net ir raukšlėtą!
-Esi labai teisus,- nusišypsojau.- O tu?
-O taip, aš save mylėsiu net ir raukšlėtą,- erzinosi jis.
Patempiau lūpą lyg maža mergaitė.
-Juk žinai apie ką aš!!- pyktelėjau.
-Raminkis, Liuse. Mylėsiu tave nesvarbu kaip atrodytum.
-Tokio atsakymo ir norėjau!
Jis tik papurtė galvą ir pabučiavo mane. Bet staiga kažkas pabeldė į duris. Aš net krūptelėjau iš netikėtumo, o Harry nusijuokė. Jis nuėjo prie durų, tai buvo viešbučio darbuotojas, jis išsivedė Harry.
Likusi viena, greitai čiupau kompą.

67DALIS

Deja jam tai nebuvo juokinga.

-Patikėk aš rimtai išsigandau,- pyktelėjo jis.- Tu neatsigavai visą kelią iki ligoninės. Galvojau gal tau kas nors rimto. Beje ar matei kas tau trenkė?

-Ne, o kam tau?

Jis nustebo.

-Kaip tai kam? Paduosiu jį į teismą už užpuolimą. Juk tu galėjai rimtai susižeisti.

-Harry taigi aš pati kalta. Tiesiog atsitrenkiau į kamerą ir tiek. Patikėk, aš tikrai sugebu prisišaukt  nelaimes. Nereikia jokių teismų. 

Mačiau, kad jis dar neįtikintas, tačiau jam nespėjus prabilt, sustojome prie mūsų viešbučio. Jis išlipo pirmas ir padėjo man.

Buvau mirtinai pavargus, be to, kaip spėjau, pradėjo veikt nuskausminamieji. Visa apsunkau ir atsirėmiau į Harry. 

-Kaip keista...- veblenau lyg būčiau girta.- negaliu paeiti...

Dabar jau jis juokėsi.

-Labfai juokinha...- šveplavau įlipus į liftą.

Visai negalėjau pastovėt. Liftas sustojo ir lėtai suvokiau, kad jau nebeeinu pati, o mane neša. Harry nunešė mane tiesiai į lovą. Paguldė ir numovė aukštakulnius.

-Ei! Pasilik čia.- sumurmėjau jam beeinant pro duris.

Jis tyliai sukikeno ir grįžo prie manęs.

-Nenoriu, kad ryte ko nors gailėtumeis. Nemanau, kad tu dabar blaivaus proto, todėl labanakt,- pasakė jis užklodamas mane antklode.

Dar pajutau, kaip jis pabučiuoja mane į kaktą ir tada užmigau.

66DALIS
Nežinau kiek laiko prabuvau be sąmonės. Lėtai pramerkiau akis ir susiraukiau nuo ryškios šviesos.
-Kur aš??
Atsakymo sulaukiau greitai.
-Tu ligoninėj,- atsakė panašus į Harry balsas.
Akys pagaliau priprato prie apšvietimo. Aš tikrai gulėjau priimamajame. Virš mano galvos buvo palinkusi sesutė.
-Kas nutiko?- paklausiau ir pabandžiau atsisėsti. Harry greitai prispaudė mane atgal prie lovos.
-Geriau nejudėk. Tau gerokai sutrenkė galvą,- tarė jis.
Girdėjau, kad jis bando kalbėti nerūpestingai, tačiau tai nesisekė. Balse aiškiai girdėjau nerimą. Jau norėjau jį nuraminti, bet sesutė baigė krapštytis prie mano galvos ir atsitiesė.
-Nėra ko baimintis,- paskelbė ji keistu akcentu.- jums net nereikės siūti žaizdos. Išrašysim vaistų ir galėsit vykt namo.
Žvilgtelėjau į Harry veidą ir pamačiau, kad jis net nušvinta iš palengvėjimo.
Iš tikrųjų jau po pusvalandžio įsikibusi į jo parankę klibinkščiavau link mūsų mašinos. Galva šiek tiek svaigo, todėl su palengvėjimu atsisėdau ant sėdynės ir atsirėmiau į Harry petį.
-Gerai jautiesi? Atrodai išblyškusi,- sunerimo jis.
Atsidusau.
-Viskas man gerai,- nekantriai tariau, bet nuo jo veido nedingo ta nerimo mina.- viskas gerai! Tikrai! Geriau papasakok, kas ten dėjosi kai nualpau.
Planas nukreipti dėmesį pavyko.
-Jei atsimeni mus apsupo tie kvaili žurnalistai. Laikėmės kartu, bet tavo pirštai išslydo iš mano delno ir tu kažkur dingai. Žvalgiausi aplink ir šaukiau tave, bet tavęs niekur nebuvo. O tada kilo subruzdimas truputį atokiau nuo manęs, todėl ten ir patraukiau. Andy praskynė man kelią ir aš pamačiau tave gulinčią ant grindinio su kraujuojančia žaizda galvoje. Net neįsivaizduoji kaip išsigandau.
Nesusilaikiau ir sukikenau.
-Tikriausiai atrodė baisiai dramatiška!

65DALIS
Lifto viduje suvirpėjau nuo žvarbaus vėjo. Harry aišku nusivilko savo švarką ir užmetė man jį ant pečių. Leistis buvo likę nebe daug kai jis piktai kažką suburbėjo.
-Kas yra?- paklausiau nustebusi.
Jis mostelėjo ranka rodydamas žemyn.
-Atrodo turim nelauktų svečių.
Pasekiau jo žvilgsnį ir lauke pamačiau minią žurnalistų. Jie stovėjo tarp mūsų ir limuzino. Supratau, kad teks pro juos prasibrauti.
-Ką darysim?
Buvau suirzusi. Vakaras buvo toks puikus!
-Nėra ko nerimauti. Andy jau laukia mūsų apačioje. Jis mus nuves iki mašinos. Tau tereikia nuleist galvą, laikytis mano rankos ir nieko nesakyt, aišku?
-Aišku,- burbtelėjau ir lifto durys atsivėrė.
Užvirė tikras pragaras. Visur kur žvelgiau žybčiojo blykstės, į mus buvo atsuktos visos kameros. Iš visų pusių pasipylė klausimai, jie susiliejo į milžinišką triukšmą. Mus būtų sutraiškę jei ne Andy. Jis stumė mus į priekį ir traukė iš kelio paparacus. Aš stengiausi daryti tai ką man liepė Harry, bet mano delnas pradėjo slysti iš jo rankos ir nespėjus susigaudyt jau buvau pasimetus toj minioj. Supratau, kad tolstu nuo Harry. Truputį išsigandau, bet tada išgirdau jį mane šaukiant. Pasukau balso pusėn ir bandžiau prasibrauti. Staiga iš kažkur atsirado kvailas vyrukas su dar kvailesne milžiniška kamera ir aš stipriai su galva trenkiausi į ją. Pajutau kaip viskas aptemsta ir visas pasaulis nutilo.

64DALIS
Jis aišku buvo teisus, nes po poros valandų jau buvau apsivilkus tą suknelę ir iš tiesų atrodžiau gražiai. Harry jau buvo išvykęs, limuzinas laukė manęs, kad nuvežtų pas jį. Važiavau jau pažįstamu keliu iki Eifelio. Užkilus į patį viršų pamačiau, kad mes vakarieniausim čia. Aikštelės viduryje stovėjo staliukas padengtas dviem. Visur degė žvakės, viskas atrodė stebuklingai. Staiga mano liemenį apsivijo Harry rankos ir jis pabučiavo man į kaklą.
-Atrodai nuostabiai...- kimiai sušnibždėjo man į ausį.
Negalėjau atgaut žado.
Vakaras ėjo nuostabiai. Maistas, vynas, muzika, vaizdai, viskas buvo tobula. Vakarui einant į pabaigą Harry paėmė mane už rankos.
-Liuse, noriu kai ko paprašyt.
Nustebau.
-Sakyk.
-Žinai, artėja vasara.
-Na taip.
-Atvažiuok pas mane. Visai vasarai.
-Ką???- žioptelėjau apstulbusi.
-Aš noriu su tavim praleist kuo daugiau laiko. Prašau.
-Aš... Su džiaugsmu. Harry aš tikrai noriu to. Jau dabar negaliu sulaukt!!
Visas likęs vakaras buvo dar nuostabesnis. Jaučiausi neapsakomai laiminga.
Deja netrukus papūtė žvarbesnis vėjas ir teko pripažint, kad vakaras jau baigiasi.
-Laikas grįžti atgal,- sumurmėjo Harry.
Liūdnai linktelėjau. Paskutinį kartą apžvelgiau stebuklingą miesto vaizdą.  Pamatęs ilgesingą mano žvilgsnį užtikrino:
-Mes čia grįšim. Pažadu.
Atsukau nugarą nuostabiam vaizdui ir patraukiau link lifto.

63DALIS
Kai net pridususi įbėgau į miegamąjį ant lovos pamačiau baltą dėžutę. Nekantraudama prilėkiau ir atidariau ją. Netekusi žado pamačiau nuostabią suknelę. Truputį virpančiais pirštais paliečiau  auksu žėrintį audinį. Tada atitraukiau pirštus, uždariau dėžutę ir žengtelėjau kelis žingsnius atgal.
-Harry, aš negaliu jos priimti. To jau per daug.
-Tu ne tik gali, bet ir priimsi. Kaip manai kur aš ją dėsiu? Ten kur ją pirkau pirkinių atgal nepriima.
-Bet...
-Jokių bet. Tu apsivilksi ją šį vakarą ir atrodysi pribloškiamai.