20DALIS

Beeidama gavau žinutę nuo Tomo.

„Sveika mažute. Nepyk, kad numečiau ragelį, buvau su tėvais, tai negalėjau kalbėt. Labai noriu susitikt, bet šiandien neišeis. Ką manai apie rytojų? Myliu :)* “

Nusišypsojau ir viską jam atleidau. Atrašiau, kad rytojus tiks ir susitarėm susitkt apie ketvirtą po pietų.

Tuo tarpu jau buvau prie centro.

Kai pamačiau Norą, o ji mane, abi pasileidom bėgti viena į kitą ir vidury aikštės apsikabinusios klykėme iš džiaugsmo. Buvo taip gera vėl šnekėtis ir būti su ja. O kad būtumėt jos reakciją, kai parodžiau jai jos marškinėlius. Maniau, kad ji išprotės iš laimės. Žvelgdama į ją apžiūrinėjančią lauktuves nusprendžiau, kad geriau jai nieko nesakyti apie Harry. Kaip tai skambėtų? Aš neturėjau jokių įrodymų, kad buvau susitikusi su juo, o beto norėjau kuo greičiau viską užmiršti. Taigi nieko jai nepasakojau. Kartu buvome pora valandų. Aš pasakojau apie Londoną, jos svajonių miestą, o ji man apie tai kas įvyko kol nebuvau čia. Paivaikščiojome, tada prasukome pro jos namus. Atsisveikinau ir patraukiau namo.

Sekmadienį susiruošiau daryti namų darbus, bet prieš tai paskambinau Simai.

-Oho kas pagaliau grįžo į realybę!- sarkastiškai vos pakėlusi ragelį tarė ji.

-Na labas ir tau,- atsakiau besišypsodama.

-Labai gerai, kad paskambinai, turiu tau kai ką parodyti,- pareiškė surimtėjusi.

-O tai negali palaukt iki rytojaus? Šiandien eisiu susitikt su Tomu.

-NE!- sušuko ji.- Reikia būtinai šiandien. Netgi dabar. Patikėk tai tavo labui. Susitiksim neilgam, esu tikra, kad kai tau viską parodysiu norėsi, kad aš išeičiau.

-Labai jau keistai kalbi. O tai tave kas nors atveš?

-Taip. Dabar tėvai kaip tik važiuoja į miestą, tai turėsim kokia penkiolika minučių, kol jie sutvarkys reikalus. Turiu jau eit, būsiu po kokio pusvalandžio. Iki,- greitai išbėrė ji ir padėjo ragelį.

Net nežinojau ką ir begalvoti. Sumišusi laukiau Simos. Truputį apsitvarkiau namus ir netrukus išgirdau durų skambutį. Įleidau ją į vidų.

-Na tai ką turi man parodyt?- paklausiau jos kai lipome laiptais į mano kambarį. Ji tik paragino mane:

-Paskubėk!

Kambaryje Sima atsisėdo ant lovos ir išsitraukė flešą.

-Įjunk kompą, gerai?

Man bejungiant ji kalbėjo toliau:

-Tu tikriausiai supyksi ant manęs už tai, ką tau parodysiu. Bet aš turiu tau tai padaryt. Kuo ilgiau tai tęsis tuo blogiau bus tau. Aš nenoriu, kad tu liktum įskaudinta.

Atsisėdau šalia jos, jau nujausdama ką pamatysiu. Mintyse prašiau, kad būčiau suklydus. Sima pajungė flešą ir atidarė jį. Virpėdama žiūrėjau į ekraną. Ji ėjo per daugybę nuotraukų, kol pagaliau pradėjo lėtinti tempą. Galiausiai sustojo ties kažkokio vakarėlio nuotraukomis. Prieš padidindama ji dar pasakė:

-Tau tikrai reikia tai pamatyti.

Tada spustelėjo ant nuotraukos ir aš kompiuterio ekrane pamačiau Tomą. Pirmose nuotraukose jis nieko blogo nedarė, tačiau sekančios sukėlė man šleikštulį. Sužlugdyta stebėjau kaip mano išrinktasis, gražuolis vaikinas glaustėsi, bučiavosi ir graibėsi su kita mergina. Ji atrodė aiškiai vyresnė už mane, žinanti ko nori. Sima vis rodė sekančius, niekaip nesibaigiančius vaizdus, kol neištvėriau. Pašokau nuo lovos ir pradėjau kūkčioti.

Sima išjungė kompą ir atsistojusi mane apkabino. Visai įsižliumbiau.

-Ttturrėjau pakklausytti ttavęs... Jukk įsppėjai mane, kkoks jis...- veblenau nesitvardydama.

-Viskas gerai. Aš irgi juk nebuvau tikra. Tau tik į naudą, kam tau tampytis su tokiu? Jis tavęs nevertas,- ramino ji.

Po keleto minučių aprimau. Atsitraukiau nuo Simos ir paklausiau:
-Kada ir kaip šitas nuotraukas gavai?

-Vakar su Aina buvau klube ir pamačiau jį. Nenorėjau kad jis tave apgaudinėtų todėl nufotkinau. Pyksti?- sunerimo ji.

-Nenusišnekėk,- patikinau ir pabandžiau nusišypsoti.- Esu tikrai dėkinga. Jis man sakė, kad vakar buvo pas tėvus.

-Nesigraužk. Dar šiandien nueik susitikt su juo ir mesk,- patarė.

Papurčiau galvą.

-Ne ne ne... Geriau nereikia, nenoriu jo matyt...

-Susiimk,- griežtai įsakė ji.- Čia jis turėtų bijoti tau į akis pažiūrėt. Parodyk kad esi stipresnė už jį ir praspirk.

-Aš... Nežinau. Dar pagalvosiu.

-Patariu tau greičiau viską baigti. Norėčiau pabūt ilgiau, bet negaliu, tėvai jau grįžta.

-Žinoma,- tariau ir ištikrųjų nusišypsojau. – Eime, palydėsiu.

Prie vartų dar truputį pastovėjome ir aš paprašiau, kad Sima vos grįžus ištrintų tas nuotraukas.

Jai išvažiavus vėl pasislėpiau savo kambary. Kritau ant lovos ir puoliau į ašaras. Gulėjau ir negalėjau pajudėti. Manyčiau kažkuriuo metu užmigau. Prabudau apie tris ir staiga supratau, kad noriu viską užbaigt. Nusiploviau nubėgusį tušą, pasidažiau dar kartą, persirengiau ir išskubėjau į paskutinį savo pasimatymą.

Vis dėlto prieš įeinant į parką pradėjau virpėti iš baimės. Bet tada išvydau jį. Stovėjo toks savimi patenkintas, žavus ir pasitikintis, kad mano baimė akimirksniu pavirto pykčiu. Greitu žingsniu patraukiau link jo. Mane pamatęs išsišiepė ir pamojavo.

-Sveika mažute,- pasisveikino ir jau linko prie manęs pabučiuoti.

Įsiutau ir nesusivaldžiusi skėliau jam antausį.

-Kas per šūdas?- įsiuto ir jis.

-Viskas baigta. Daugiau nedrįsk net žiūrėti į mano pusę!!!- tėškiau.

-Bet mažute, kas...

-NEDRĮSK manęs taip vadinti, kvaily tu!- surikau ir vėl užsimojau trenkti, bet jis sugriebė mano ranką.

-Kas tau užėjo? Nuo proto nušokai?- vis dar nesigaudė jis.

Ištraukiau ranką ir apsisukau eiti. Dar prieš nueidama mečiau:

-Nenoriu daugiau niekada tavęs matyti. Nesuprantu kaip galėjau su tavim prasidėt. Padugnė!

Eidama girdėjau kaip jis šaukė mane vardu, bet net nežvilgtelėjau atgal.