43DALIS
Tylomis ištiesiau
jam ranką ir leidau užsegti apyrankę. Užsegęs jis nepaleido mano rankos. Matyt
pamatė, kad aš truputį dvejoju.
-Žinau, tai
atrodo truputį savininkiškai, bet aš toks esu. Tu esi mano ir niekur nepabėgsi.
Nusišypsojau ir
atsakiau:
-Tai kad aš nenoriu
niekur nuo tavęs bėgti.
Kiek patylėjusi
pridūriau:
-Juk myliu tave.
-O dabar turi man
prižadėti, kad niekada jos nenusiimsi.
-Prižadu,-
atsakiau paprastai.- Niekada jos nenusiimsiu.
Tada pasilenkiau
per stalą ir pabučiavau jį.
-Ačiū,- tarė jis
kai abu sėdėjome savo kėdėse.- Deja mes jau turim eiti. Kai buvau išėjęs
paskambinau savo vairuotojui ir pilotui. Pirmasis jau laukia mūsų prie mašinos.
Man laikas keliauti.
Mano gera
nuotaika dingo akimirksniu. Pajutau kaip sudrėksta akys.
Harry‘is
susikrimtęs atsistojo ir priėjo prie manęs. Paėmė už rankos, pastatė ant kojų. Numetė
ant staliuko kelis baknotus ir tarė:
-Eime,
pasikalbėsim mašinoje.
Apkabinau jo
liemenį, o jis mano pečius. Ėjau lyg robotas, nes žinojau, kad kiekvienas žingsnis
artina mus prie išsiskyrimo. Išvydus mašiną jau beveik visai nesivaldžiau.
-Nagi Liuse,
pakentėk dar truputį,- prašė Harry‘is.
Vairuotojas jau
sėdėjo priekyje. Mes įlipome į mašinos galą ir Harry‘iui linktelėjus
pajudėjome.
-Eikš pas mane,-
pakvietė jis ir aš prisiglaudžiau prie jo. Nebeišlaikiau ir pravirkau. Harry‘is
nieko nesakė, tiesiog apkabino ir raminamai glostė nugarą.
-Aš taip
negaliu...- išlemenau kūkčiodama.
-Nesakyk taip,
juk mes mylim vienas kitą. Dėl to verta stengtis. Laikas greitai bėga. Pamatysi
vėl greitai būsiu pas tave.
-Bet tada vėl
greitai išvyksi,- tyliai sumurmėjau.
-Liuse, baik.
Nustok taip galvoti. Manai man lengva tave palikti?
Nekreipiau
dėmėsio į jo klausimą.
-Kada susitiksim
kitą kartą?- paklausiau liūdnai.
-Ne šį, bet kitą
savaitgalį. Jis jau seniai suplanuotas kaip atokvėpis po albumo įrašinėjimo. Būsiu
dar penktadienį apie pietus.
Mažumėlę
pralinksmėjau. Jau su šiokia tokia šypsena atsitraukiau nuo jo.
-Tikrai?
Jam palengvėjo
kai pamatė mano šypseną.
-Tikrai tikrai,-
užtikrino taip pat šypsodamasis.- Ir jau esu supanavęs ką veiksime.
Aiktelėjau iš
smalsumo.
-Ką?? Prašau
pasakyk!!
-Net nesvajok.
Tai bus staigmena.
-Ohhh!! Kaip
dabar aš ištversiu tas dvi savaites? Tu toks žiaurus,- tariau ir jau užsimojau
trinktelėti jam į petį, bet jis sugavo mano ranką ir staigiai prisitraukė prie
savęs. Nusijuokiau ir įsitaisiau jo glėbyje patogiau.
-Tuomet bent
pasakyk kam turėčiau pasiruošti?- sušukau nepatenkinta.
-Gerai jau gerai.
Aš ketinu tave pagrobt. Išvyksim penktadienį, grįšim sekmadienį. Tau reikės
tavo paso ir keleto drabužių. Viskuo kitu pasirūpinsiu aš,- mįslingai tarė.
-Paso?! Mes kur nors skrisim?
-Daugiau nieko
nebesakysiu. Tai viskas ką tau reikia žinoti,- užbaigė tvirtai ir supratau, kad
daugiau nieko iš jo neišpešiu.
Važiavome
tylomis. Stebėjau kaip jis žaidžia su mano pirštais.
Su kiekvienu
nuvažiuotu kilometru įtampa vis kilo. Jaučiausi lyg dusčiau.
Atpažinau kelią.
Jis vedė į tą pačią pievelę, kurioje sraigtasparnis buvo praeitą kartą. Netrukus
sustojome. Lyg apdujusi išlipau iš mašinos. Sekiau Harry iki pat
sraigtasparnio. Prieš lipdamas jis atsisuko ir paskutinį kartą mane pabučiavo.
Užsimerkiau ir išgirdau kaip trinkteli uždaromos durys. Kažkieno rankos
patraukė mane tolyn.
Prisiverčiau
atsimerkti. Kaip tik suspėjau pamatyti kaip lėktuvas pradingsta horizonte.