34DALIS

Mokykloje buvo klaiku. Visos directionierės kalbėjo apie vieną ir tapatį: Harry su ta blondine. Nuotaika po kiekvienos pertraukos vis blogėjo, nors nemaniau, kad galima jaustis dar prasčiau. Po trečios pamokos jau pykau ant viso pasaulio, todėl mano įniršį turėjo atremti Nora. Ji paskambino ir kai aš pakėliau ragelį iškart užsipuoliau.

-Ko tu nori?

-Wow, kažkam šiandien prasta nuotaika.

-Tai nori tu ko nors ar ne? Jei ne tai atsikabink! – niršau.

-Raminkis žmogaus. Nieko nepakeisi šitaip liedama pyktį ant kitų. Pati žinai ant ko pyksti ir kitiems nereikia kentėti dėl to. Susitinkam?

Pasistengiau sušvelninti toną.

-Nepyk Nora, tu teisi. Baisiai ant jo pykstu, bet susitvarkysiu. Jei jis mane taip lengvai pamiršo aš irgi galiu padaryti tapatį. Pamatysi man viskas bus ge...

Nutilau nes per mokyklos radiją pasigirdo pirmi Should‘ve kissed you žodžiai.

-Nora ateik į antro aukšto tualetą. Aš ten būsiu, paskubėk,- greitai išbėriau, beveik bėgdama į ten. Padėjau ragelį ir tvardžiausi kad nepratrūkčiau koridoriuj.

Įlėkiau į tūliką ir atsirėmiau į kriauklę. Nepaisant mano pastangų veidu jau ritosi ašaros. Vis šluosčiausi jas, tačiau jų vietą keitė kitos.

Nora užtruko. Pertrauka baigėsi o ji vis nesirodė. Turėjau grįžti į pamoką, bet nusprendžiau likti čia ir nusiraminti iki galo. Staiga man už nugaros atsidarė durys.

-Nora, pagaliau, kur tu din...

Užsičiaupiau, nes ten buvo ne Nora. Netikėdama savo akimis kelis kartus pamirksėjau.

-Harry?...- sušnibždėjau.

Prieš mane tikrai stovėjo Harry‘is. Netekusi žado stebėjau kaip jis eina artyn. Vis dar tylėdamas, pakėlė ranką ir nubraukė neišdžiūvusias ašaras man nuo skruosto. Suvirpėjau ir užsimerkiau nuo jo prisilietimo.

-Liuse... Aš...- pradėjo bet užsikirto nežinodamas ką pasakyt.

Vietoj to jis paėmė mane už rankos, prisitraukė artyn ir taip stipriai apkabino, kad beveik negalėjau kvėpuoti. Įsikniaubiau į jo kaklą, o jis man į plaukus. Atrodė, kad laikas sustojo.

-Atleisk,- tyliai iškvėpė Harry ir aš akimirksniu viską pamiršau. Bet ji nesustojo ir kalbėjo toliau:

-Baisiai tave įskaudinau, bet žinok viskas netiesa. Negalėčiau taip pasielgt. Aš taip gailiuosi... Atsiprašau...

-Ššš...- nutildžiau, prispausdama pirštą jam prie lūpų.- Neatsiprašinėk. Svarbu kad tu čia. Daugiau nieko nereikia.

Tada aš pasistiebiau ir pabučiavau jį. Harry‘io rankos apsivijo mano liemenį ir prispaudė prie savęs. Po kelių akimirkų jis atsitraukė, bet kakta vis dar lietėsi prie manosios. Atrodė kur kas linksmesnis. Akyse vėl sužibo velniškos kibirkštėlės.

-Bėk, pasiimk daiktus ir dingstam iš čia.

-Tuoj grįšiu,- taip pat sušnibždėjau ir nenorom atsitraukiau.

-Būsiu kieme, prie mašinos,- tarė man pavymui.- Paskubėk.

Po akimirkos jau lėkiau koridoriumi vis dar netikėdama tuo kas vyksta.