42DALIS

Neskubėdama valgiau atneštus ledus ir žvalgiausi aplink. Į laikrodį žvilgčiojau kone kas pusę minutės. Atrodė, kad laikas sustojo.

Pagaliau po amžinybę trukusių dešimties minučių pamačiau jį išnyrantį iš minios. Žiūrėjo tiesiai į mane žavingai šypsodamasis. Vis dar negalėjau patikėti kad esu jo mergina!

-Atleisk, kad taip ilgai užtrukau,- prabilo vos atsisėdęs priešais.

-Viskas gerai. Sutvarkei tą savo reikalą?

-Taip, viskas puikiai pavyko.

Kalbėdamas jis atrodė labai laimingas. Žiūrėdamas man į akis paėmė man už rankos.

-Noriu tau kai ką pasakyti,- pradėjo surimtėjęs.

Sunerimau, bet tylėjau ir laukiau.

-Tu esi nuostabi mergina ir aš tave myliu,- tiesiai išrėžė jis.

Nusišypsojau ir paraudau.

-Taip aš tikrai tave myliu,- dar kartą pakartojo jis šiltai šypsodamasis.- Deja, man baisiai nepatinka, kad kiti apie tai nežino. Suprask, esu tikrai pavydus! Todėl noriu jog visi žinotų, kad tu esi užimta. Štai kodėl noriu tau padovanoti šitą. Tai bus ženklas, kad tu esi mano,- kalbėjo jis traukdamas iš kišenės aksomu aptrauktą dėžutę.

Įtariai kilstelėjau antakį, bet nieko nesakiau. Stebėjau kaip jis atidaro dėžutę ir ištraukia gražiausią mano gyvenime matytą apyrankę. Manyčiau ir brangiausią. Tai buvo sidabrinė apyrankė su prie jos prikabintomis sidabrinėmis radėmis. Gerai įsižiūrėjusi perskaičiau: Harry‘s girl