2012 m. liepos 31 d., antradienis
2012 m. liepos 30 d., pirmadienis
51DALIS
-Dabar tu manęs paklausyk,- atkirtau kone verkdama.-
Nekaltink manęs, nes nežinai kaip viskas buvo! Šiandien buvo klaiki diena! Nuo
pat rytinio paparacų užpuolimo iki pertraukų, kai klasiokės ištisai klausinėjo
apie naująjį mano vaikiną. Negana to dar turėjau sugalvot kaip pasprukt nuo
visų po pamokų! Ir gal
nebuvo protingiausia mintis sėstis į Tomo mašiną, bet aš nežinojau į ką daugiau
kreiptis! Taigi nedrįzk manęs kaltinti!
Nutilau. Jis irgi tylėjo. Dar kartą, jau ramiau tariau:
-Aš nežinojau ką daryt.
Atsidusau stengdamasi nusiramint.
-Kaip tau tai pavyksta?- pasigirdo klausimas.
-Kas pavyksta?- nesusigaudžiau.
-Aš jau pamiršau kodėl pykau ant tavęs,- prisipažino jis.
Nusišypsojau.
-Na bet aš vis tiek atsiprašau. Kitą kartą rasiu geresnį
sprendimą. Taika?
-Taika,- atsisuko pasiduodamas.- Ir tu man atleisk, kad
taip tave užsipuoliau.
-Nieko tokio.
-Tai kaip jautiesi?- paklausė Harry‘is.
-Blogai... Manyčiau prie galvos skausmo dar prisidėjo ir
temperatūra. Tikriausiai sirgsiu,- pranešiau nuliūdusi.
-Nesijaudink, tai bus tik į gerą. Pabūk namie kol viskas
aprims. Eik išgerk arbatos su medum ir į lovą. Pailsėk.
-Pasirodo tu dar ir nurodinėt mėgsti?!- juokais pasipiktinau.
-Tu dar nematei manęs nurodinėjančio. Čia tik meilūs
patarimai,- šaipėsi.
-Negąsdink, nebijau tavęs.
-Kažin ką šnekėtum, jei būčiau vienam kambary, a?
Aš nepasidaviau.
-Vis tiek nebijočiau. Geriau sakyk kaip tau sekėsi? Tikrai
sakai visiems kad aš nuostabi?- paklausiau nesutramdydama šypsenos.
-Tai štai ką išgirdai iš visos tirados?- nusijuokė.-
Taip, aš visiem tai sakau, nes tai tiesa. Tu nuostabi.
-Jei būtum šalia dabar tave pabučiuočiau. Bet per daug negirk
manęs, dar išpuiksiu,- maiviausi.
-Tarsi tai būtų įmanoma. Žinai, nepyk, bet jau turiu
baigt. Paskambinau tik todėl, kad pasiutau iš pavydo. Daugiau tokių siurprizų
nebenoriu, gerai?
-Gerai, bet tas pats galioja ir tau!
-Atrodo sutikau savęs vertą pavyduolę. Na viskas, tikrai
turiu eiti. Lauk skambučio rytoj.
-Laukiu jau dabar. Iki ryt,- atsisveikinau.
-Iki,- atsakė jis ir padėjo ragelį.
2012 m. liepos 25 d., trečiadienis
50DALIS
Namuose pasijutau prastai. Tikriausiai nuo streso
prasidėjo migrena. Užlipau į savo kambary ir pora valandų snustelėjau. Būčiau
miegojusi ir ilgiau, bet mane pažadino telefono skambutis.
-Klausau,- atsiliepiau apsimiegojusi.
-Sveiki. Ar čia Liusė?- paklausė žvitrus moters balsas.
-Taip čia aš.
-Aš skambinu iš žurnalo, kuris išspausdino jūsų ir Harry
Styles nuotrauką. Gal galėtumėte duoti interviu?
-Ne, negaliu. Ir prašau daugiau šiuo klausimu į mane
daugiau nesikreipti,- atsakiau mandagiai ir padėjau ragelį.
Sudejavau ir kritau atgal į lovą. Iš kur jie gavo mano
numerį, klausiau pati savęs. Ir tada vėl suskambėjo telefonas. Šį kartą
pakėliau neskubėdama.
-Alio?
-Ar jūs esate Liusė?
-Taip, čia aš,- atsargiai patvirtinau.
-Sveiki. Gal galėtumėt duoti mūsų žurnalui interviu
apie...
Neišklausiau tirados iki galo, o tiesiog padėjau ragelį.
Nejuokais suirzau kai telefonas suskambėjo trečią kartą.
Čiupau ragelį ir užsipuoliau:
-Jei čia dar vienas žurnalo atstovas, sakau paskutinį
kartą: JOKIŲ INTERVIU NEBUS!
-Čia Harry,- pasigirdo sausas atsakymas.
Akimirkai sutrikau, nes jo balsas skambėjo piktai.
-Harry, atsiprašau, galvojau čia koks žurnalistas ar dar
kas...- aiškinausi pasimetusi.
Jam tai buvo nė motais.
-Liuse, kurios dalies „Aš baisiai pavydus“ tu
nesupratai?- pasigirdo šaltas klausimas.
-Apie ką tu čia? Nesuprantu, kas nutiko?- nesusigaudžiau.
-Tu dar ketini apsimest, kad nieko neįvyko?! Aš visiems pasakoju kokia tu
nuostabi, o tada pasirodo nuotraukos, kur mano mergina sėdasi į savo buvusio
mašiną! Ar bent įsivaizduoji kaip kvailai jaučiuosi?
-Bet Harry aš galiu viską paaiškinti...
-Visi ir taip nepritaria mūsų draugystei, o dabar dar
tai? Ar tu galvoji ką darai?!- šaukė jis ant manęs.
Jaučiau besikaupiančias ašaras.
2012 m. liepos 24 d., antradienis
49DALIS
Su lengva nuostaba žiūrėjau jam į akis.
-Aš tikrai atsiprašau. Nesuprantu kas man tada pasidarė. Suprantu,
tu nenori manęs matyti ir aš nesipainiosiu tau daugiau po kojomis.
Klausiausi vis dar netekusi žado.
-Ir dar, jei kada nors reikėtų paslaugos, visada gali
kreiptis į mane. Tikrai pasistengsiu padėt,- tarė jis ir jau sukosi nueiti, bet
aš jį sulaikiau.
-Na man dabar reikia tavo pagalbos,- prisipažinau.- Ar
padėsi?
-Žinoma, ko tik nori!
-Tu su mašina?- paklausiau nustebindama jį.
-Taip. Ar tave reikia kur nors nuvežt?
-Iki namų. Jei tai padarysi, viskas kas buvo tarp mūsų
bus pamiršta. Gerai?
-Gerai, man nesunku.
Tylomis patraukėme prie išėjimo. Nežinojau ar gerai
sugalvojau. Sustojau prie durų ir apžvelgiau aikštelę.
-Mano mašina čia pat, pačiam prieky.
Linktelėjau ir pamačiau, kad žurnalistai stovi gana
atokiai nuo mašinos.
-Iki mašinos bėgsim, aišku? Kaip galima greičiau,- tariau
Tomui.
-Gal galėčiau paklaust kodėl?
-Ne, negalėtum,- atšoviau.- Nagi varom. Tu pirmas.
Jis išėjo į kiemą ir patraukė link automobilio. Nuleidusi
galvą, paskubomis nusekiau paskui jį. Kai jau pagalvojau, kad mano planas
išdegė buvau pastebėta.
-TEN JI! LIPA Į MAŠINĄ! GREIČIAU!
Visi pasileido link mūsų, tačiau aš jau sėdau į mašiną.
-Važiuok!- sušukau ir atsisėdau kaip galima žemiau.
Tomas nesiginčydamas greitai išsuko iš aikštelės. Važiuojant
pro visus fotografus pasipylė blykstės. Užsidengiau veidą norėdama visiškai
išnykti.
-Gal nori pasakyt ką visa tai reiškia?- paklausė Tomas
kai pagaliau pasprukome.
Suirzau.
-Tai ne tavo reikalas. Dabar jau gali mane išleist.
Pareisiu pati.
Jis nutilo, bet mašinos nestabdė. Tikriausiai matė, kad
manęs geriau neerzint. Sustojo prie įvažiavimo į kiemą.
-Ačiū Tomai,-
padėkojau malonesniu balsu.- Gali manyt kad jau atsiskaitei su manim.
Nelaukusi atsakymo išlipau iš mašinos. Jis taip pat
greitai nuvažiavo.
2012 m. liepos 20 d., penktadienis
48DALIS
Kaip ir tikėjausi visų akys susmigo į mane.
-Labas rytas, atsiprašau už pavėlavimą,- išpyškinau
stengdamasi elgtis įprastai.
Mokytoja nieko nesakė todėl nuskubėjau į savo vietą. Kaip
visada praeidama pasisveikinau kiekvieną klasiokę. Nekreipiau dėmesio į tai kad
nei viena neatsakė. Visą pamoką apsimečiau nesuprantanti dėl ko tas sujudimas. Su
nerimu laukiau pertraukos. Vis dėlto slenkant pamokai iš šnabždesių supratau,
kad draugės nesuprato, kad žurnalistai čia dėl manęs. Po skambučio pirma prie
manęs priėjo Sima.
-Tai kas tas princas juodam džipe?- paklausė ji, o visos
kitos taip pat ištempė ausis.
Net nusijuokiau iš palengvėjimo.
-Jis mano vaikinas,- atskleidžiau.- Kol kas tiek,
netrukus sužinosit daugiau. Negaliu nieko sakyt.
Visos sutartinai sudejavo, sukeldamos man dar platesnę
šypseną.
-Ar jo vardas kartais ne Harry‘is?- paklausė arčiausiai
stovinti Gabė priversdama nejuokais išsigąsti.
-Iš kur žinai?!!
-Nestresuok taip,- nusijuokė ji.- Sprendžiu iš apyrankės.
Visą pertrauką mano ranka ėjo iš vienos pas kitą ir aš
buvau priversta klausytis aikčiojimų ir pagyrų. Gerai buvo bent tiek, kad
merginos slėpė mane nuo kitų mokinių.
Prasidėjus paskutinei pamokai supratau, kad pasprukti
lengvai nepavyks. Nuskambėjus skambučiui nusprendžiau pabandyt gelbėtis pro
sporto salės išėjimą.
Atsisveikinau su klasiokėm, kurios būriavosi prie rūbinės
ir patraukiau į sporto salę. Taip skubėjau, kad nepamačiau vaikino einančio
link manęs, o kai jį pažinau nebebuvo kur slėptis.
-Liuse! Kaip gerai, kad tave sutikau.
Jau seniai norėjau...- pradėjo Tomas, bet aš jį pertraukiau.
-Aš skubu. Dink iš kelio,- iškošiau ir pabandžiau jį
apeiti.
Savo nelaimei jis čiupo mane už rankos ir sustabdė.
-Liuse palauk, aš noriu...
-NEDRĮSK manęs liesti! Nenoriu nieko apie tave girdėti,-
išrėžiau ir ištraukiau ranką.
-Prašau, aš tik noriu atsiprašyti!- sušuko jis
priversdamas sustoti ir atsigręžti.
2012 m. liepos 14 d., šeštadienis
47DALIS
Sustingau ir
pažvelgiau į ten iš kur sklido balsas. Į mano pusę lėkė didelė krūva
žurnalistų, reporterių ir fotografų. Jie visi šaukė mano vardą ir klausinėjo
visko kad tik šovė į galvą. Apsupę mane iš visų pusių kišo diktofonus, aplink
blyksčiojo blykstės, dūzgė kameros.
-Liuse! Papasakok
mums apie...
-Liuse! Ar tai
tiesa kad judu...
-Ar jis dažnai...
-Kur jūs
susipaž...
-Ką tavo tėvai...
-Kiek laiko
tęsesi...
-Liuse, atsakyk
kas...
Visur skambėjo
žmonių balsai užvirė baisi maišalynė.
Stovėjau netekusi
žado, bet staiga kažkas truktelėjo man už rankos ir ištraukė iš minios. Tai
buvo Nora.
-Bėk Liuse! Jie
negali įeit į mokyklą!- sušuko ji ir aš visu greičiu pasileidau link
artimiausio įėjimo.
Mano laimei jis
buvo netoliese. Nora įbėgo pirma, paskui ją aš. Užtrenkiau duris. Supratau, kad
Nora neklydo, visi žurnalistai sustojo prie durų ir nebandė įeit. Greitai
užbėgau laiptais į antrą aukštą, kad manęs nebematytų.
-Liuse, iš kur
jie sužinojo? Aš tikrai niekam nieko nesakiau, patikėk! – kalbėjo Nora vydamasi
mane.
Sustojau laiptų
aikštelėje ir atsirėmiau į sieną. Šie laiptai nebuvo pagrindiniai, todėl
mokinių aplink nebuvo. Atsidusau.
-Žinau,
nesinervink, tu tikrai dėl nieko nekalta.
-Bet iš kur tada?
Vietoj to kad
paaiškinčiau, tiesiog telefone parodžiau mano ir Harry‘io nuotraukas.
-O... Nepasisekė!-
tarė ji apžiūrėjusi. – Bet yra ir geroji pusė.
Nustebau.
-Nejaugi? Kur tu
čia tokią įžiūri?
-Na, jūs kartu
labai gražiai atrodot,- nusišypsojo ji.
Nusijuokiau ir bent
akimirkai viską pamiršau.
-Jei norėjai mane
pralinksminti, tai tau pavyko,- tariau, o nuo mano veido nedingo šypsena.
-Gerai, nes
šiandien tavęs laukia sunki diena,- pastebėjo Nora.
Surimtėjau.
-Kas dabar bus?-
paklausiau niūriai.
-Ne manęs turėtum
to klaust. Pati suksiesi iš padėties. Aš tik pagalbininkė.
Prieš man
prabylant suskambėjo skambutis. Palaukiau kol jis nutils.
-Na atrodo
tiesiog eisiu į pamokas. Man istorija, tau?- paklausiau jau eindama link
kabineto.
-Lietuvių. Susimatysim
per pertrauką?
Dar linktelėjau ir Nora nuėjo. Giliai įkvėpiau ir atidariau kabineto
duris.
2012 m. liepos 12 d., ketvirtadienis
46DALIS
-Tai dar
neviskas. Visur pilna mūsų nuotraukų iš tos ledainės,- pagaliau prabilo ir
Harry‘is.- Aš nežinau kaip jie mane surado. Tikriausiai sekė. Nuotraukos
darytos Londono paparacų ne Lietuvos.
Klausiausi ką jis
šnekėjo ir bandžiau suvaikyti mintis.
-Bet juk tai
labai negerai! Baisiai blogai!- dusliai prabilau.
-Nežinau kiek
laiko truks kol viskas ateis iki tavęs. Gali būt kad jau rytoj.
-Ką man dabar
daryt?- paklausiau bejėgiškai.
-Svarbiausia
nepulk į paniką. Anksčiau ar vėliau tai būtų nutikę. Jei prie tavo namų ar
mokyklos bus žurnalistų į visus klausimus atsakai jokių komentarų ir viskas. Manyčiau
su draugėmis apie tai irgi nekalbėk apie tai, nebent su tomis, kuriomis
visiškai pasitiki, nes kitos paprasčiausiai viską išpliurps siekdamos dėmesio,-
dalijo patarimus jis.
Akimirką patylėjo
ir tada vėl tęsė:
-Daugiau nežinau
ką patart. Manai susitvarkysi viena ar man atvykt pas tave?
-O tu galėtum?-
nedrąsiai paklausiau.
Harry‘is sunkiai
atsiduso.
-Galėčiau, bet
tuomet neatvykčiau kitą savaitgalį. Kitaip neišeina.
-Tuomet
nereikia,- tvirtai nusprendžiau.- Man viskas bus gerai. Tikrai.
-Gerai. Ilgiau
kalbėt negaliu, reikia eit aiškintis su Saimonu,- jo balsas skambėjo taip
niūriai, kad pati nejučiom nuliūdau.
-Norėčiau kuo
nors padėti, bet tikriausiai negaliu ar ne?
-Nesijaudink dėl
manęs. Tik pasakyk, kad mane myli.
Nusišypsojau.
-Aš labai labai
tave myliu.
-Aš irgi tave
myliu. Sėkmės rytoj. Parašyk kaip sekasi,- jo balsas buvo susirūpinęs.
-Būtinai
parašysiu. O dabar eik pamiegot, nes net pro telefoną jaučiu koks tu pavargęs. Eik!
Man palengvėjo
kai išgirdau jo juoką.
-Jau einu.
Labanakt gražuole.
-Labanakt.
Padėjau telefoną
ant kėdės ir dribau atgal į lovą. Nenorėjau galvoti apie rytojų, todėl tik
užmerkiau akis ir užmigau.
Vos prabudusi
pažvelgiau pro langą. Viskas atrodė ramiai. Atsidusau iš palengvėjimo ir
pradėjau ruoštis mokyklai. Tėvams nieko nesakiau. Žinojau kad rizikuoju, bet
jei jie nieko nežinos tai nieko ir negalės papasakoti.
Pakeliui į
mokyklą vis labiau nervinausi. Svarsčiau ar neparašius Harry‘iui, bet
persigalvojau. Jis ir taip turi pakankamai rūpesčių. Jau netoli mokyklos pasijungiau internetą.
Peržiūrėjau visus lietuviškus directionierių puslapius, bet nei vienam neradau
jokių mano ir Harry‘io nuotraukų. Į mokyklos kiemą pasukau atsipalaidavusi. O
tada išgirdau:
-TAI JI!! TAI
LIUSĖ!!!
2012 m. liepos 7 d., šeštadienis
45DALIS
-Tai jau lauk
manęs mokykloj. Ryt pasirodysiu.
-Gerai, nes jau
atsibodo. Visos tavo draugės klausinėja apie tave ir tavo paslaptingą vaikiną.
Įgriso iki gyvo kaulo!- pasiskundė.
-Ką?!! Bet iš
kur??- nustebau ir sunerimau.
-Haha gal
juokauji? Visi matė kaip lipi į jo mašiną ir išvažiuoji. Beto jo mašiną irgi
patraukė dėmesį. Sklando visokiausi gandai. Nuo mafijozo sūnaus iki
verslininko. Gerai nors tiek kad apie pop žvaigždę dar nieko kol kas
negirdėjau.
-Šūdas! Velnias!
Bet tu juk niekam nieko daugiau nesakei?- paklausiau ir iškart pasigailėjau.
Nora pyktelėjo.
-Kuo tu mane
laikai? Aišku, kad ne.
-Nepyk, kažkaip
nepagalvojau ir išsuprūdo.
-Gerai jau gerai.
Šiaip ar taip jau turiu lėkti. Dar krūva darbų liko, o tau manyčiau reikia
pamiegoti prieš rytojų.
-Neįsivaizduoju
kaip reiks ištvert tuos klausinėjimus.
-Viskas bus
gerai. Nepaliksiu gi vienos. O dabar eik miegot.
-Taip mamyte, jau
einu,- paerzinau.
-Labai juokinga.
Vienas...
-Du...
-Trys!
Dribau ant lovos.
Šiaip ne taip, gulėdama nusirengiau. Dar užsistačiau žadintuvą ir po akimirkos
užmigau.
Sapnavau Harry.
Mes vaikščiojome parke. Aplink nieko nebuvo. Prisėdome ant suoliuko ir Harry‘is
iš kažkur išsitraukė gitarą.
-Tu juk nemoki ja
groti!- tariau ir nusijuokiau.
Jis nieko
neatsakė, tik perbraukė per stygas ir pradėjo dainuoti. Dainavo man negirdėtą
dainą. Užsimerkiau ir klausiausi, bet staiga Harry‘io balsas pradėjo keistis. Jis
pats irgi ėmė nykti. Galiausiai liko tik tamsa ir iš Harry‘io dainos atsiradęs
mano telefono skambučio garsas.
Pramerkiau akis
ir čiupau telefoną. Trys praleisti skambučiai nuo to paties nežinomo numerio. Laikrodis
rodė trečią ryto.
-Turbūt
juokauji...- sumurmėjau ir kritau atgal į lovą. Bet staiga telefonas vėl
suskambo.Sudejavusi paspaudžiau atsiliepti.
-Alio?- sumykiau.
-Liuse? Čia Harry‘is.
Akimirksniu visi
miegai išsilakstė. Sėdėjau lovoje tiesi kaip styga.
-Harry?!
-Taip čia aš.
Nepyk kad prikėliau, bet tu turi tai pamatyti.
-Kas nutiko?
Jis tarsi
neišgirdo mano klausimo.
-Turi kompą kur
nors netoliese? Įsijunk,- paliepė.
Čiupau savo
loptopą ir greitai įsijungiau.
-Na?- paklausiau
svarstydama ar aš kartais vis dar nesapnuoju.
-Įsijunk twiter‘į
ir pažiūrėk trend‘us.
-Tu prikėlei mane
tik tam kad pažiūrėčiau kažkokį trend‘ą susijusį su tavim?- nusijuokiau.
-Liuse greičiau!- pertraukė jis mane.
-Jau tuoj,
nesinervink taip,- tariau ir prisijungiau prie twiter‘io. Peržvelgiau visus
trend‘us bet Harry‘io vardo ten nebuvo.
-Tai kad tavęs
čia nė...- užsikirtau kai akys užkliuvo už kito vardo.
Pasitryniau akis
kad įsitikinčiau ar jos nemeluoja.
-O šūdas...-
sušnibždėjau.
Skaičiau vieną
trend‘ą vis išnaujo, tikėdamasi, kad ne taip supratau. Deja turėjau pripažinti,
kad matau gerai.
-Lusy is real...-
perskaičiau ir garsiai.
2012 m. liepos 1 d., sekmadienis
44DALIS
Kaip ir kada
parsiradau namo nežinau. Harry‘io vairuotojas paliko mane prie mano namų, bet
aš dar nebuvau pasiruošusi grįžti, šypsotis visiems ir sakyti, kad man viskas
gerai. Taigi išėjau pasivaikščioti. Nežinau kiek laiko klaidžiojau. Namuose
pasirodžiau jau saulei besileidžiant. Vis dėlto tėvams neužkliuvau. Papasakojau
kaip man šiandien sekėsi „mokykloje“ ir užlipau į savo kambary daryti „namų
darbų“. Iškart paskambinau Norai.
-Labas.
-Sveika Liuse.
Kaip tu?- iškart atsiliepė ji.
-Nežinau...-atsidusau.-
Harry‘is jau išvažiavo.
-Ar viskas gerai?
Dėl tos nuotraukos ir panašiai?
Nelinksmai
nuosijuokiau.
-Baik tu, mes
viską išsiaiškinom. Ten tik kažkokia fanė norinti dėmesio buvo. Harry‘is
perspėjo, kad tai gali pasikartoti, ypač jei neskelbsim apie savo santykius.-
paaiškinau.
-Manyčiau čia
tavo iniciatyva neskelbiat?
-Taip. Bent jau
tol kol viskas neįsivažiavo.
-Kaip suprast?
-Na kol viskas
nepasidarė baisiai rimta. Nors jei taip ir toliau, tai nebeilgai reikės
laukti...
-Ką turi galvoje?
Ar jūs jau?..- paklausė Nora ir iškalbingai nutilo.
-Ne ne, kuo tu
mane laikai? Beto jis aiškiai pasakė, kad manęs nespaus. Jis toks nuostabus...-
vėl ilgesingai atsidusau.
-Tai apie ką tu
kalbėjai?
Prabilau tyliai,
pašnibždomis, tarsi bijodama to ką pasakysiu.
-Aš jį myliu
Nora. Ir pasakiau jam tai.
-O DIEVE! O ką jis?
-Aš tikrai
įklimpau. Baisiai įklimpau. Jis irgi prisipažino, kad mane myli.
-Liuse! Bet juk tai nuostabu! Aš taip džiaugiuosi dėl tavęs!- nuoširdžiai
nudžiugo ji.
-Oi Nora! Kas iš to kad mes mylim vienas kitą?? Kaip
mes galėsim būti kartu? Juk jis neskraidys pas mane visą laiką kol baigsiu
mokyklą! Jam atsibos. O tada įskaudinta liksiu aš!
-Nežinau ką tau
patarti. Bet jei būčiau tavo vietoj taip toli į ateitį negalvočiau. Argi tau
neužtenka, kad jis myli tave, o tu jį? Būk laiminga ir negalvok apie tai kas
bus!
Jos žodžiai tarsi
pažadino mane.
-Atleisk jei kada
suabejojau tavo protu, nes tu baisiai išmintinga!! Tu visiškai teisi. Ačiū. Tu nuostabi!
Ji nusijuokė.
-Džiaugiuosi, kad
padėjau.
-Net
neįsivaizduoji kaip padėjai!
-Na tokia jau aš
esu! Protinga ir nuostabi,- nusijuokė ji dar
kartą, o kartu su ja ir aš.
-Tai jau lauk
manęs mokykloj. Ryt pasirodysiu.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)