2012 m. liepos 31 d., antradienis

Sveiki :) Visų pirma ačiū už 2000 peržiūrų! Esu labai dėkinga :) O dabar ne tokia linksma naujiena. Ryt išvykstu į stovyklą ir grįžtu tik šeštadienį. Taigi naują dalį įkelsiu tik šeštadienį. Tai tiek naujienų :)

2012 m. liepos 30 d., pirmadienis

51DALIS

-Dabar tu manęs paklausyk,- atkirtau kone verkdama.- Nekaltink manęs, nes nežinai kaip viskas buvo! Šiandien buvo klaiki diena! Nuo pat rytinio paparacų užpuolimo iki pertraukų, kai klasiokės ištisai klausinėjo apie naująjį mano vaikiną. Negana to dar turėjau sugalvot kaip pasprukt nuo visų po pamokų! Ir gal nebuvo protingiausia mintis sėstis į Tomo mašiną, bet aš nežinojau į ką daugiau kreiptis! Taigi nedrįzk manęs kaltinti!
Nutilau. Jis irgi tylėjo. Dar kartą, jau ramiau tariau:
-Aš nežinojau ką daryt.
Atsidusau stengdamasi nusiramint.
-Kaip tau tai pavyksta?- pasigirdo klausimas.
-Kas pavyksta?- nesusigaudžiau.
-Aš jau pamiršau kodėl pykau ant tavęs,- prisipažino jis.
Nusišypsojau.
-Na bet aš vis tiek atsiprašau. Kitą kartą rasiu geresnį sprendimą. Taika?
-Taika,- atsisuko pasiduodamas.- Ir tu man atleisk, kad taip tave užsipuoliau.
-Nieko tokio.
-Tai kaip jautiesi?- paklausė Harry‘is.
-Blogai... Manyčiau prie galvos skausmo dar prisidėjo ir temperatūra. Tikriausiai sirgsiu,- pranešiau nuliūdusi.
-Nesijaudink, tai bus tik į gerą. Pabūk namie kol viskas aprims. Eik išgerk arbatos su medum ir į lovą. Pailsėk.
-Pasirodo tu dar ir nurodinėt mėgsti?!- juokais pasipiktinau.
-Tu dar nematei manęs nurodinėjančio. Čia tik meilūs patarimai,- šaipėsi.
-Negąsdink, nebijau tavęs.
-Kažin ką šnekėtum, jei būčiau vienam kambary, a?
Aš nepasidaviau.
-Vis tiek nebijočiau. Geriau sakyk kaip tau sekėsi? Tikrai sakai visiems kad aš nuostabi?- paklausiau nesutramdydama šypsenos.
-Tai štai ką išgirdai iš visos tirados?- nusijuokė.- Taip, aš visiem tai sakau, nes tai tiesa. Tu nuostabi.
-Jei būtum šalia dabar tave pabučiuočiau. Bet per daug negirk manęs, dar išpuiksiu,- maiviausi.
-Tarsi tai būtų įmanoma. Žinai, nepyk, bet jau turiu baigt. Paskambinau tik todėl, kad pasiutau iš pavydo. Daugiau tokių siurprizų nebenoriu, gerai?
-Gerai, bet tas pats galioja ir tau!
-Atrodo sutikau savęs vertą pavyduolę. Na viskas, tikrai turiu eiti. Lauk skambučio rytoj.
-Laukiu jau dabar. Iki ryt,- atsisveikinau.
-Iki,- atsakė jis ir padėjo ragelį.

2012 m. liepos 25 d., trečiadienis

50DALIS

Namuose pasijutau prastai. Tikriausiai nuo streso prasidėjo migrena. Užlipau į savo kambary ir pora valandų snustelėjau. Būčiau miegojusi ir ilgiau, bet mane pažadino telefono skambutis.
-Klausau,- atsiliepiau apsimiegojusi.
-Sveiki. Ar čia Liusė?- paklausė žvitrus moters balsas.
-Taip čia aš.
-Aš skambinu iš žurnalo, kuris išspausdino jūsų ir Harry Styles nuotrauką. Gal galėtumėte duoti interviu?
-Ne, negaliu. Ir prašau daugiau šiuo klausimu į mane daugiau nesikreipti,- atsakiau mandagiai ir padėjau ragelį.
Sudejavau ir kritau atgal į lovą. Iš kur jie gavo mano numerį, klausiau pati savęs. Ir tada vėl suskambėjo telefonas. Šį kartą pakėliau neskubėdama.
-Alio?
-Ar jūs esate Liusė?
-Taip, čia aš,- atsargiai patvirtinau.
-Sveiki. Gal galėtumėt duoti mūsų žurnalui interviu apie...
Neišklausiau tirados iki galo, o tiesiog padėjau ragelį.
Nejuokais suirzau kai telefonas suskambėjo trečią kartą. Čiupau ragelį ir užsipuoliau:
-Jei čia dar vienas žurnalo atstovas, sakau paskutinį kartą: JOKIŲ INTERVIU NEBUS!
-Čia Harry,- pasigirdo sausas atsakymas.
Akimirkai sutrikau, nes jo balsas skambėjo piktai.
-Harry, atsiprašau, galvojau čia koks žurnalistas ar dar kas...- aiškinausi pasimetusi.
Jam tai buvo nė motais.
-Liuse, kurios dalies „Aš baisiai pavydus“ tu nesupratai?- pasigirdo šaltas klausimas.
-Apie ką tu čia? Nesuprantu, kas nutiko?- nesusigaudžiau.
-Tu dar ketini apsimest, kad nieko neįvyko?! Aš visiems pasakoju kokia tu nuostabi, o tada pasirodo nuotraukos, kur mano mergina sėdasi į savo buvusio mašiną! Ar bent įsivaizduoji kaip kvailai jaučiuosi?
-Bet Harry aš galiu viską paaiškinti...
-Visi ir taip nepritaria mūsų draugystei, o dabar dar tai? Ar tu galvoji ką darai?!- šaukė jis ant manęs.
Jaučiau besikaupiančias ašaras.

2012 m. liepos 24 d., antradienis

49DALIS

Su lengva nuostaba žiūrėjau jam į akis.
-Aš tikrai atsiprašau. Nesuprantu kas man tada pasidarė. Suprantu, tu nenori manęs matyti ir aš nesipainiosiu tau daugiau po kojomis.
Klausiausi vis dar netekusi žado.
-Ir dar, jei kada nors reikėtų paslaugos, visada gali kreiptis į mane. Tikrai pasistengsiu padėt,- tarė jis ir jau sukosi nueiti, bet aš jį sulaikiau.
-Na man dabar reikia tavo pagalbos,- prisipažinau.- Ar padėsi?
-Žinoma, ko tik nori!
-Tu su mašina?- paklausiau nustebindama jį.
-Taip. Ar tave reikia kur nors nuvežt?
-Iki namų. Jei tai padarysi, viskas kas buvo tarp mūsų bus pamiršta. Gerai?
-Gerai, man nesunku.
Tylomis patraukėme prie išėjimo. Nežinojau ar gerai sugalvojau. Sustojau prie durų ir apžvelgiau aikštelę.
-Mano mašina čia pat, pačiam prieky.
Linktelėjau ir pamačiau, kad žurnalistai stovi gana atokiai nuo mašinos.
-Iki mašinos bėgsim, aišku? Kaip galima greičiau,- tariau Tomui.
-Gal galėčiau paklaust kodėl?
-Ne, negalėtum,- atšoviau.- Nagi varom. Tu pirmas.
Jis išėjo į kiemą ir patraukė link automobilio. Nuleidusi galvą, paskubomis nusekiau paskui jį. Kai jau pagalvojau, kad mano planas išdegė buvau pastebėta.
-TEN JI! LIPA Į MAŠINĄ! GREIČIAU!
Visi pasileido link mūsų, tačiau aš jau sėdau į mašiną.
-Važiuok!- sušukau ir atsisėdau kaip galima žemiau.
Tomas nesiginčydamas greitai išsuko iš aikštelės. Važiuojant pro visus fotografus pasipylė blykstės. Užsidengiau veidą norėdama visiškai išnykti.
-Gal nori pasakyt ką visa tai reiškia?- paklausė Tomas kai pagaliau pasprukome.
Suirzau.
-Tai ne tavo reikalas. Dabar jau gali mane išleist. Pareisiu pati.
Jis nutilo, bet mašinos nestabdė. Tikriausiai matė, kad manęs geriau neerzint. Sustojo prie įvažiavimo į kiemą.
-Ačiū  Tomai,- padėkojau malonesniu balsu.- Gali manyt kad jau atsiskaitei su manim.
Nelaukusi atsakymo išlipau iš mašinos. Jis taip pat greitai nuvažiavo.

2012 m. liepos 20 d., penktadienis

48DALIS

Kaip ir tikėjausi visų akys susmigo į mane.
-Labas rytas, atsiprašau už pavėlavimą,- išpyškinau stengdamasi elgtis įprastai.
Mokytoja nieko nesakė todėl nuskubėjau į savo vietą. Kaip visada praeidama pasisveikinau kiekvieną klasiokę. Nekreipiau dėmesio į tai kad nei viena neatsakė. Visą pamoką apsimečiau nesuprantanti dėl ko tas sujudimas. Su nerimu laukiau pertraukos. Vis dėlto slenkant pamokai iš šnabždesių supratau, kad draugės nesuprato, kad žurnalistai čia dėl manęs. Po skambučio pirma prie manęs priėjo Sima.
-Tai kas tas princas juodam džipe?- paklausė ji, o visos kitos taip pat ištempė ausis.
Net nusijuokiau iš palengvėjimo.
-Jis mano vaikinas,- atskleidžiau.- Kol kas tiek, netrukus sužinosit daugiau. Negaliu nieko sakyt.
Visos sutartinai sudejavo, sukeldamos man dar platesnę šypseną.
-Ar jo vardas kartais ne Harry‘is?- paklausė arčiausiai stovinti Gabė priversdama nejuokais išsigąsti.
-Iš kur žinai?!!
-Nestresuok taip,- nusijuokė ji.- Sprendžiu iš apyrankės.
Visą pertrauką mano ranka ėjo iš vienos pas kitą ir aš buvau priversta klausytis aikčiojimų ir pagyrų. Gerai buvo bent tiek, kad merginos slėpė mane nuo kitų mokinių.
Prasidėjus paskutinei pamokai supratau, kad pasprukti lengvai nepavyks. Nuskambėjus skambučiui nusprendžiau pabandyt gelbėtis pro sporto salės išėjimą.
Atsisveikinau su klasiokėm, kurios būriavosi prie rūbinės ir patraukiau į sporto salę. Taip skubėjau, kad nepamačiau vaikino einančio link manęs, o kai jį pažinau nebebuvo kur slėptis.
-Liuse! Kaip gerai, kad tave sutikau. Jau seniai norėjau...- pradėjo Tomas, bet aš jį pertraukiau.
-Aš skubu. Dink iš kelio,- iškošiau ir pabandžiau jį apeiti.
Savo nelaimei jis čiupo mane už rankos ir sustabdė.
-Liuse palauk, aš noriu...
-NEDRĮSK manęs liesti! Nenoriu nieko apie tave girdėti,- išrėžiau ir ištraukiau ranką.
-Prašau, aš tik noriu atsiprašyti!- sušuko jis priversdamas sustoti ir atsigręžti.

2012 m. liepos 14 d., šeštadienis

47DALIS

Sustingau ir pažvelgiau į ten iš kur sklido balsas. Į mano pusę lėkė didelė krūva žurnalistų, reporterių ir fotografų. Jie visi šaukė mano vardą ir klausinėjo visko kad tik šovė į galvą. Apsupę mane iš visų pusių kišo diktofonus, aplink blyksčiojo blykstės, dūzgė kameros.
-Liuse! Papasakok mums apie...
-Liuse! Ar tai tiesa kad judu...
-Ar jis dažnai...
-Kur jūs susipaž...
-Ką tavo tėvai...
-Kiek laiko tęsesi...
-Liuse, atsakyk kas...
Visur skambėjo žmonių balsai užvirė baisi maišalynė.
Stovėjau netekusi žado, bet staiga kažkas truktelėjo man už rankos ir ištraukė iš minios. Tai buvo Nora.
-Bėk Liuse! Jie negali įeit į mokyklą!- sušuko ji ir aš visu greičiu pasileidau link artimiausio įėjimo.
Mano laimei jis buvo netoliese. Nora įbėgo pirma, paskui ją aš. Užtrenkiau duris. Supratau, kad Nora neklydo, visi žurnalistai sustojo prie durų ir nebandė įeit. Greitai užbėgau laiptais į antrą aukštą, kad manęs nebematytų.
-Liuse, iš kur jie sužinojo? Aš tikrai niekam nieko nesakiau, patikėk! – kalbėjo Nora vydamasi mane.
Sustojau laiptų aikštelėje ir atsirėmiau į sieną. Šie laiptai nebuvo pagrindiniai, todėl mokinių aplink nebuvo. Atsidusau.
-Žinau, nesinervink, tu tikrai dėl nieko nekalta.
-Bet iš kur tada?
Vietoj to kad paaiškinčiau, tiesiog telefone parodžiau mano ir Harry‘io nuotraukas.
-O... Nepasisekė!- tarė ji apžiūrėjusi. – Bet yra ir geroji pusė.
Nustebau.
-Nejaugi? Kur tu čia tokią įžiūri?
-Na, jūs kartu labai gražiai atrodot,- nusišypsojo ji.
Nusijuokiau ir bent akimirkai viską pamiršau.
-Jei norėjai mane pralinksminti, tai tau pavyko,- tariau, o nuo mano veido nedingo šypsena.
-Gerai, nes šiandien tavęs laukia sunki diena,- pastebėjo Nora.
Surimtėjau.
-Kas dabar bus?- paklausiau niūriai.
-Ne manęs turėtum to klaust. Pati suksiesi iš padėties. Aš tik pagalbininkė.
Prieš man prabylant suskambėjo skambutis. Palaukiau kol jis nutils.
-Na atrodo tiesiog eisiu į pamokas. Man istorija, tau?- paklausiau jau eindama link kabineto.
-Lietuvių. Susimatysim per pertrauką?
Dar linktelėjau ir Nora nuėjo. Giliai įkvėpiau ir atidariau kabineto duris.

2012 m. liepos 12 d., ketvirtadienis

46DALIS

-Tai dar neviskas. Visur pilna mūsų nuotraukų iš tos ledainės,- pagaliau prabilo ir Harry‘is.- Aš nežinau kaip jie mane surado. Tikriausiai sekė. Nuotraukos darytos Londono paparacų ne Lietuvos.
Klausiausi ką jis šnekėjo ir bandžiau suvaikyti mintis.
-Bet juk tai labai negerai! Baisiai blogai!- dusliai prabilau.
-Nežinau kiek laiko truks kol viskas ateis iki tavęs. Gali būt kad jau rytoj.
-Ką man dabar daryt?- paklausiau bejėgiškai.
-Svarbiausia nepulk į paniką. Anksčiau ar vėliau tai būtų nutikę. Jei prie tavo namų ar mokyklos bus žurnalistų į visus klausimus atsakai jokių komentarų ir viskas. Manyčiau su draugėmis apie tai irgi nekalbėk apie tai, nebent su tomis, kuriomis visiškai pasitiki, nes kitos paprasčiausiai viską išpliurps siekdamos dėmesio,- dalijo patarimus jis.
Akimirką patylėjo ir tada vėl tęsė:
-Daugiau nežinau ką patart. Manai susitvarkysi viena ar man atvykt pas tave?
-O tu galėtum?- nedrąsiai paklausiau.
Harry‘is sunkiai atsiduso.
-Galėčiau, bet tuomet neatvykčiau kitą savaitgalį. Kitaip neišeina.
-Tuomet nereikia,- tvirtai nusprendžiau.- Man viskas bus gerai. Tikrai.
-Gerai. Ilgiau kalbėt negaliu, reikia eit aiškintis su Saimonu,- jo balsas skambėjo taip niūriai, kad pati nejučiom nuliūdau.
-Norėčiau kuo nors padėti, bet tikriausiai negaliu ar ne?
-Nesijaudink dėl manęs. Tik pasakyk, kad mane myli.
Nusišypsojau.
-Aš labai labai tave myliu.
-Aš irgi tave myliu. Sėkmės rytoj. Parašyk kaip sekasi,- jo balsas buvo susirūpinęs.
-Būtinai parašysiu. O dabar eik pamiegot, nes net pro telefoną jaučiu koks tu pavargęs. Eik!
Man palengvėjo kai išgirdau jo juoką.
-Jau einu. Labanakt gražuole.
-Labanakt.
Padėjau telefoną ant kėdės ir dribau atgal į lovą. Nenorėjau galvoti apie rytojų, todėl tik užmerkiau akis ir užmigau.
Vos prabudusi pažvelgiau pro langą. Viskas atrodė ramiai. Atsidusau iš palengvėjimo ir pradėjau ruoštis mokyklai. Tėvams nieko nesakiau. Žinojau kad rizikuoju, bet jei jie nieko nežinos tai nieko ir negalės papasakoti.
Pakeliui į mokyklą vis labiau nervinausi. Svarsčiau ar neparašius Harry‘iui, bet persigalvojau. Jis ir taip turi pakankamai rūpesčių.  Jau netoli mokyklos pasijungiau internetą. Peržiūrėjau visus lietuviškus directionierių puslapius, bet nei vienam neradau jokių mano ir Harry‘io nuotraukų. Į mokyklos kiemą pasukau atsipalaidavusi. O tada išgirdau:
-TAI JI!! TAI LIUSĖ!!!

2012 m. liepos 7 d., šeštadienis

45DALIS

-Tai jau lauk manęs mokykloj. Ryt pasirodysiu.
-Gerai, nes jau atsibodo. Visos tavo draugės klausinėja apie tave ir tavo paslaptingą vaikiną. Įgriso iki gyvo kaulo!- pasiskundė.
-Ką?!! Bet iš kur??- nustebau ir sunerimau.
-Haha gal juokauji? Visi matė kaip lipi į jo mašiną ir išvažiuoji. Beto jo mašiną irgi patraukė dėmesį. Sklando visokiausi gandai. Nuo mafijozo sūnaus iki verslininko. Gerai nors tiek kad apie pop žvaigždę dar nieko kol kas negirdėjau.
-Šūdas! Velnias! Bet tu juk niekam nieko daugiau nesakei?- paklausiau ir iškart pasigailėjau.
Nora pyktelėjo.
-Kuo tu mane laikai? Aišku, kad ne.
-Nepyk, kažkaip nepagalvojau ir išsuprūdo.
-Gerai jau gerai. Šiaip ar taip jau turiu lėkti. Dar krūva darbų liko, o tau manyčiau reikia pamiegoti prieš rytojų.
-Neįsivaizduoju kaip reiks ištvert tuos klausinėjimus.
-Viskas bus gerai. Nepaliksiu gi vienos. O dabar eik miegot.
-Taip mamyte, jau einu,- paerzinau.
-Labai juokinga. Vienas...
-Du...
-Trys!
Dribau ant lovos. Šiaip ne taip, gulėdama nusirengiau. Dar užsistačiau žadintuvą ir po akimirkos užmigau.

Sapnavau Harry. Mes vaikščiojome parke. Aplink nieko nebuvo. Prisėdome ant suoliuko ir Harry‘is iš kažkur išsitraukė gitarą.
-Tu juk nemoki ja groti!- tariau ir nusijuokiau.
Jis nieko neatsakė, tik perbraukė per stygas ir pradėjo dainuoti. Dainavo man negirdėtą dainą. Užsimerkiau ir klausiausi, bet staiga Harry‘io balsas pradėjo keistis. Jis pats irgi ėmė nykti. Galiausiai liko tik tamsa ir iš Harry‘io dainos atsiradęs mano telefono skambučio garsas.
Pramerkiau akis ir čiupau telefoną. Trys praleisti skambučiai nuo to paties nežinomo numerio. Laikrodis rodė trečią ryto.
-Turbūt juokauji...- sumurmėjau ir kritau atgal į lovą. Bet staiga telefonas vėl suskambo.Sudejavusi paspaudžiau atsiliepti.
-Alio?- sumykiau.
-Liuse? Čia Harry‘is.
Akimirksniu visi miegai išsilakstė. Sėdėjau lovoje tiesi kaip styga.
-Harry?!
-Taip čia aš. Nepyk kad prikėliau, bet tu turi tai pamatyti.
-Kas nutiko?
Jis tarsi neišgirdo mano klausimo.
-Turi kompą kur nors netoliese? Įsijunk,- paliepė.
Čiupau savo loptopą ir greitai įsijungiau.
-Na?- paklausiau svarstydama ar aš kartais vis dar nesapnuoju.
-Įsijunk twiter‘į ir pažiūrėk trend‘us.
-Tu prikėlei mane tik tam kad pažiūrėčiau kažkokį trend‘ą susijusį su tavim?- nusijuokiau.
-Liuse greičiau!- pertraukė jis mane.
-Jau tuoj, nesinervink taip,- tariau ir prisijungiau prie twiter‘io. Peržvelgiau visus trend‘us bet Harry‘io vardo ten nebuvo.
-Tai kad tavęs čia nė...- užsikirtau kai akys užkliuvo už kito vardo.
Pasitryniau akis kad įsitikinčiau ar jos nemeluoja.
-O šūdas...- sušnibždėjau.
Skaičiau vieną trend‘ą vis išnaujo, tikėdamasi, kad ne taip supratau. Deja turėjau pripažinti, kad matau gerai.
-Lusy is real...- perskaičiau ir garsiai.

2012 m. liepos 1 d., sekmadienis

44DALIS

Kaip ir kada parsiradau namo nežinau. Harry‘io vairuotojas paliko mane prie mano namų, bet aš dar nebuvau pasiruošusi grįžti, šypsotis visiems ir sakyti, kad man viskas gerai. Taigi išėjau pasivaikščioti. Nežinau kiek laiko klaidžiojau. Namuose pasirodžiau jau saulei besileidžiant. Vis dėlto tėvams neužkliuvau. Papasakojau kaip man šiandien sekėsi „mokykloje“ ir užlipau į savo kambary daryti „namų darbų“. Iškart paskambinau Norai.
-Labas.
-Sveika Liuse. Kaip tu?- iškart atsiliepė ji.
-Nežinau...-atsidusau.- Harry‘is jau išvažiavo.
-Ar viskas gerai? Dėl tos nuotraukos ir panašiai?
Nelinksmai nuosijuokiau.
-Baik tu, mes viską išsiaiškinom. Ten tik kažkokia fanė norinti dėmesio buvo. Harry‘is perspėjo, kad tai gali pasikartoti, ypač jei neskelbsim apie savo santykius.- paaiškinau.
-Manyčiau čia tavo iniciatyva neskelbiat?
-Taip. Bent jau tol kol viskas neįsivažiavo.
-Kaip suprast?
-Na kol viskas nepasidarė baisiai rimta. Nors jei taip ir toliau, tai nebeilgai reikės laukti...
-Ką turi galvoje? Ar jūs jau?..- paklausė Nora ir iškalbingai nutilo.
-Ne ne, kuo tu mane laikai? Beto jis aiškiai pasakė, kad manęs nespaus. Jis toks nuostabus...- vėl ilgesingai atsidusau.
-Tai apie ką tu kalbėjai?
Prabilau tyliai, pašnibždomis, tarsi bijodama to ką pasakysiu.
-Aš jį myliu Nora. Ir pasakiau jam tai.
-O DIEVE! O ką jis?
-Aš tikrai įklimpau. Baisiai įklimpau. Jis irgi prisipažino, kad mane myli.
-Liuse! Bet juk tai nuostabu! Aš taip džiaugiuosi dėl tavęs!- nuoširdžiai nudžiugo ji.
-Oi Nora! Kas iš to kad mes mylim vienas kitą?? Kaip mes galėsim būti kartu? Juk jis neskraidys pas mane visą laiką kol baigsiu mokyklą! Jam atsibos. O tada įskaudinta liksiu aš!
-Nežinau ką tau patarti. Bet jei būčiau tavo vietoj taip toli į ateitį negalvočiau. Argi tau neužtenka, kad jis myli tave, o tu jį? Būk laiminga ir negalvok apie tai kas bus!
Jos žodžiai tarsi pažadino mane.
-Atleisk jei kada suabejojau tavo protu, nes tu baisiai išmintinga!! Tu visiškai teisi. Ačiū. Tu nuostabi!
Ji nusijuokė.
-Džiaugiuosi, kad padėjau.
-Net neįsivaizduoji kaip padėjai!
-Na tokia jau aš esu! Protinga ir nuostabi,- nusijuokė ji dar kartą, o kartu su ja ir aš.
-Tai jau lauk manęs mokykloj. Ryt pasirodysiu.