43DALIS

Tylomis ištiesiau jam ranką ir leidau užsegti apyrankę. Užsegęs jis nepaleido mano rankos. Matyt pamatė, kad aš truputį dvejoju.

-Žinau, tai atrodo truputį savininkiškai, bet aš toks esu. Tu esi mano ir niekur nepabėgsi.

Nusišypsojau ir atsakiau:

-Tai kad aš nenoriu niekur nuo tavęs bėgti.

Kiek patylėjusi pridūriau:

-Juk myliu tave.

-O dabar turi man prižadėti, kad niekada jos nenusiimsi.

-Prižadu,- atsakiau paprastai.- Niekada jos nenusiimsiu.

Tada pasilenkiau per stalą ir pabučiavau jį.

-Ačiū,- tarė jis kai abu sėdėjome savo kėdėse.- Deja mes jau turim eiti. Kai buvau išėjęs paskambinau savo vairuotojui ir pilotui. Pirmasis jau laukia mūsų prie mašinos. Man laikas keliauti.

Mano gera nuotaika dingo akimirksniu. Pajutau kaip sudrėksta akys.

Harry‘is susikrimtęs atsistojo ir priėjo prie manęs. Paėmė už rankos, pastatė ant kojų. Numetė ant staliuko kelis baknotus ir tarė:

-Eime, pasikalbėsim mašinoje.

Apkabinau jo liemenį, o jis mano pečius. Ėjau lyg robotas, nes žinojau, kad kiekvienas žingsnis artina mus prie išsiskyrimo. Išvydus mašiną jau beveik visai nesivaldžiau.

-Nagi Liuse, pakentėk dar truputį,- prašė Harry‘is.

Vairuotojas jau sėdėjo priekyje. Mes įlipome į mašinos galą ir Harry‘iui linktelėjus pajudėjome.

-Eikš pas mane,- pakvietė jis ir aš prisiglaudžiau prie jo. Nebeišlaikiau ir pravirkau. Harry‘is nieko nesakė, tiesiog apkabino ir raminamai glostė nugarą.

-Aš taip negaliu...- išlemenau kūkčiodama.

-Nesakyk taip, juk mes mylim vienas kitą. Dėl to verta stengtis. Laikas greitai bėga. Pamatysi vėl greitai būsiu pas tave.

-Bet tada vėl greitai išvyksi,- tyliai sumurmėjau.

-Liuse, baik. Nustok taip galvoti. Manai man lengva tave palikti?

Nekreipiau dėmėsio į jo klausimą.

-Kada susitiksim kitą kartą?- paklausiau liūdnai.

-Ne šį, bet kitą savaitgalį. Jis jau seniai suplanuotas kaip atokvėpis po albumo įrašinėjimo. Būsiu dar penktadienį apie pietus.

Mažumėlę pralinksmėjau. Jau su šiokia tokia šypsena atsitraukiau nuo jo.

-Tikrai?

Jam palengvėjo kai pamatė mano šypseną.

-Tikrai tikrai,- užtikrino taip pat šypsodamasis.- Ir jau esu supanavęs ką veiksime.

Aiktelėjau iš smalsumo.

-Ką?? Prašau pasakyk!!

-Net nesvajok. Tai bus staigmena.

-Ohhh!! Kaip dabar aš ištversiu tas dvi savaites? Tu toks žiaurus,- tariau ir jau užsimojau trinktelėti jam į petį, bet jis sugavo mano ranką ir staigiai prisitraukė prie savęs. Nusijuokiau ir įsitaisiau jo glėbyje patogiau.

-Tuomet bent pasakyk kam turėčiau pasiruošti?- sušukau nepatenkinta.

-Gerai jau gerai. Aš ketinu tave pagrobt. Išvyksim penktadienį, grįšim sekmadienį. Tau reikės tavo paso ir keleto drabužių. Viskuo kitu pasirūpinsiu aš,- mįslingai tarė.

-Paso?! Mes kur nors skrisim?

-Daugiau nieko nebesakysiu. Tai viskas ką tau reikia žinoti,- užbaigė tvirtai ir supratau, kad daugiau nieko iš jo neišpešiu.

Važiavome tylomis. Stebėjau kaip jis žaidžia su mano pirštais.

Su kiekvienu nuvažiuotu kilometru įtampa vis kilo. Jaučiausi lyg dusčiau.

Atpažinau kelią. Jis vedė į tą pačią pievelę, kurioje sraigtasparnis buvo praeitą kartą. Netrukus sustojome. Lyg apdujusi išlipau iš mašinos. Sekiau Harry iki pat sraigtasparnio. Prieš lipdamas jis atsisuko ir paskutinį kartą mane pabučiavo. Užsimerkiau ir išgirdau kaip trinkteli uždaromos durys. Kažkieno rankos patraukė mane tolyn.

Prisiverčiau atsimerkti. Kaip tik suspėjau pamatyti kaip lėktuvas pradingsta horizonte.