35DALIS

Kadangi vis dar atrodžiau kaip neseniai verkusi, mokytoja išleido mane be didesnių klausinėjimų. Ir štai jau lėkiau į mokyklos kiemą. Harry‘is stovėjo prie mašinos. Prilėkusi dar kartą atsidūriau jo glėbyje.

-Kad tu žinotum kaip tavęs pasiilgau,- sušnibždėjo man tiesiai į ausį ir aš suvirpėjau.

-Žinau, puikiai žinau,- atsakiau dusliai.- Pakubėkim, jei nenori, kad kas nors tave atpažintų.

-Eime,- sutiko jis ir viena ranka atidarė man dureles.

Atsisėdau, o Harry‘is rūpestingai užsegė man diržą. Tada pabučiavo ir uždarė duris. Bėgte aplėkė mašiną ir įšoko į vairuotojo pusę. Bet vietoj to, kad užvestų mašiną, palinko prie manęs ir dar kartą pabučiavo. Kai atsitraukė abu sunkiai gaudėme kvapą. Buvau visiškai be orientacijos. Stebėjau kaip jis išvažiuoja iš mokyklos kiemo. Viena ranka vairavo, o kitoje spaudė mano pirštus kas kelias minutes prispausdavo prie savo lūpų.

-Kur mes važiuojam?- paklausiau kai jau galėjau kalbėti.

-Neįsivaizduoju. Tik noriu pabūti su tavim vienas. Žinai tokią vietą?

-Oras labai geras, tai galbūt nuvažiuokim prie ežero?

-Puiku. Rodyk kelią gražuole,- pasakė ir vėl pabučiavo man pirštus.

Visą kelią tylėjau nenorėdama sugadinti tobulo laiko nereikalingais žodžiais.

Pagaliau pasiekėme nedidelį ežerą. Ten buvo jaukus nedidelis priėjimas prie vandens, o aplink stūksojo medžiai. Ideali vieta slėptis, pamaniau lipdama iš mašinos.

-Tu turėtum palaukt kol aš atidaryčiau tau duris,- pastebėjo Harry‘is vėl apkabinęs.

-Koks džentelmenas. Nykstanti rūšis,- sukikenau.

-Čia ne džentelmenų nebėra, o damų, kurios vertos pastangų. Tu viena iš nedaugelio.

Žiūrėjau į jo šypseną ir kvėpuoti darėsi vis lengviau. Atrodė, kad krūtinę užgulęs akmuo kažkur dingo.

-Kaip aš tavęs ilgėjausi,- atsidusau.

-Ššš, nereikia, nekalbėkim apie tai. Tiesiog būkim kartu, gerai?

-Gerai,- atsakiau ir pasistiebusi jį pabučiavau.

Nežinau kiek laiko praėjo kol atsiplėšėme vienas nuo kito. Nepatenkinta susiraukiau. Harry‘is nusijuokė.

-O tu godi mergina. Tai pirma prasta tavo savybė.

-Neprisišnekėk, nes manęs dar piktos nematei.

-Manau kai tvarkeisi su savo buvusiu, tai buvai tikrai nemeili,- paerzino.

Sarkastiškai prunkštelėjau.

-Aš rimtai supykstu tik ant tų kurie man rūpi. Su Tomu buvau suirzusi ir tiek. Bet va Noros turėtum atsiprašyt, nes per tave ji turėjo susidurt su mano pykčiu.

-Na aš jai ir taip skolingas. Juk ji atvedė mane pas tave šiandien. Reiks būtinai padėkot. Tai tu pykai ant manęs?

Prisėdome ant ežero kranto, kur augo minkšta žolytė. Įsitaisiau tarp Harry‘io kojų ir nugara atsirėmiau į jo krūtinę.

-Žinoma, kad pykau. Iš pradžių dar bandžiau tai neigti, bet paskui pasidaviau. Suprask, juk visą savaitgalį nieko neparašei, o tada internete tokią nuotrauką pamačiau. Kaip turėjau jaustis?

-Viskas gerai, aš suprantu. Bet kai susitikom neatrodė kad labai pyktum,- nusišypsojo.- Jei gerai pamenu šokai tiesiai man į glėbį.

-Ai tai kad ant tavęs pykt neįmanoma. Beto juk atvykai pas mane, taigi neesu tau tuščia vieta.

-Aišku neesi. Iš tiesų, tai manau, kad baigiu tave įsimylėti Liuse,- sušnibždėjo prie ausies.

Pasukau veidą prie jo ausies ir sumurmėjau:

-Gerai, nes aš jaučiu tau tą patį.