Tai va žmonės ką turiu jums pranešt. Žodžiu nervina mane šitas blog'as. Neturiu kantrybės aš čia sėdėt ir perrašinėt. Man rašymas visada buvo atsipalaidavimas, o čia rašymas tampa kankinimusi. Taigi nenoriu gadint vieno iš nedaugelio dalykų, kurie teikia man džiaugsmą. Kaip supratot neberašysiu ir naujų dalių nebekelsiu. Jei kas nors labai nori skaityt toliau, tai aš parašykit man į gmail'ą Liucia31@gmail.com ir aš atskenuosiu savo orginalą ir galėsiu atsiųst. Tai tiek :) Buvo labai smagu, kad sulaukiau tiek skaitytojų. Ačiū visiems :)

Sveiki visi kurie dar skaitot :) aš vėl su jumis :) jau įkėliau naują dalį, laukit naujienų :)

52DALIS

Kaip ir maniau temperatūros turėjau. Mamai grįžus pasakiau kad sergu. Į mokyklą nėjau visą likusią savaitę. Ir nors žurnalistai vis skambinėjo prie namų jie nesirodė.

Internetas jau knibždėte knibždėjo gandų ir paskalų apie mane ir Harry. Twitter‘y bijojau net įeit. Fanės nebuvo labai palaikančios mano atžvilgiu. Tikriausiai nenorėjo atsisakyti amžino viengungio Harry‘io. Prastų komentarų buvo daugiau negu gerų. Sulaukiau ir grasinimų ir maldavimų palikt jį ramybėje.

Sekantis pirmadienis buvo klaikus. Sima jau sekmadienį įspėjo, kad visi žino apie mane ir Harry. Žurnalistai jau būriavosi ir prie mano namų ir prie mokyklos. Naudojausi Harry‘io patarimais ir tiesiog juos ignoravau. Deja mokykloje nebuvo taip lengva. Vos užlipusi į antrą aukštą jau turėjau slėptis tualete. Vieni mane nužiūrinėjo, badė pirštais, kiti mojavo, sveikinosi, kalbino. Nežinojau į kurią pusę žiūrėti, nes visur vaikai bandė atkreipti dėmesį į save.

Kai pagaliau grįžau namo, čia laukė tėvai norintys viską išsiaiškint iki galo. Jie buvo pyktelėję, kad viską sužinojo iš žurnalų, o ne iš manęs. Norėdama atsilyginti papasakojau viską, nuo pradžios iki galo. Galų gale net paprašiau, kad leistų savaitgalį išvykt kartu su Harry‘iu. Ir nepatikėsit!! Jie SUTIKO!!! Buvo tikrai keista. Nekantriai laukiau penktadienio.

Penktadienį iš lovos šokau kaip nuplikyta. Seniai nebuvau tokios puikios nuotaikos. Ruošiausi greitai, visur bėginėjau, nežinojau ko griebtis. Mama tik juokėsi iš tokio mano elgesio. Surizikavau ir į mokyklą išėjau pėsčiomis. Niekas nė neįtarė, kad pas mane šiandien atvyksta Harry‘is. Prie mokyklos buvo tik keli kantriausi žurnalistai. Bet atrodė, kad ir jie tuoj pasitrauks, netekę vilties ką nors iš manęs išpešt. Man beveik jų pagailo. Bet tik beveik.

Mokykloje atsirado krūvos naujų draugų. Sveikinausi su jais ir buvau maloni, bet puikiai supratau, kad jie tiesiog ieško naudos sau.

Harry iš vakaro parašė, kad lauks manęs po šešių pamokų su kokia nors ne taip į akis krentančia mašina. Paskutinė pamoka buvo lietuvių. Neramiai žvalgiausi pro langą tikėdamasi išvyst Harry, kai Sima sušnibždėjo:

-Nustok žvalgytis pro tą langą. Išsiduosi.

Apstulbau ir išsigandau.

-Ką? Bet iš kur tu žinai? Aš gi niekam...

Ji nusišypsojo.

-Gerai tave pažįstu. Beto žvilgčioji pro tą langą kas tris sekundes. Taigi raminkis, nes tuoj visi susivoks.

Atsidusau ir papurčiau galvą.

-Aš tokia beviltiška...

-Ne, tu tiesiog įsimylėjusi.

Nusišysojau jai ir tą akimirką suskambo skambutis paleidžiantis namo.

Sveiki :) Tikiuosi gyvenat gerai, nes pavyzdžiui aš baigiu išprotėt. Vos grįžau iš vienos stovyklos dabar jau pakeliui į kitą. Patikėkit stogas važiuoja! Labai atsiprašau bet niekaip nespėju parašyt naujos dalies. Jei būsit kantrūs po savaitės tikrai įkelsiu naujienų. Ačiū už kantrybę su manim :)