26DALIS

Kurį laiką tylėdami nejudėjome. Tylą nutraukiau aš.

-Kas dabar bus Harry?

-Nežinau, Liuse. Bet duok mums šansą. Pabandykim draugauti per atstumą. Ką manai?

-Aš... Nežinau... – ištariau abejodama, bet kai pamačiau nusivylusį jo žvilgsnį persigalvojau. – Žinai ką? Koks skirtumas. Pabandom!

Stebėjau kaip nušvinta jo veidas. Harry pakėlė mane nuo stalo ir kelis kartus apsuko. Nusijuokiau, bet greitai galva pradėjo suktis, todėl liepiau jam nuleisti mane ant žemės.

-Ramiau, man dar skauda galvą. Juk nenori visą laiką čia praleisti ligoninėje, a? – paklausiau sarkastiškai.

Jis akimirksniu pastatė mane ant žemės.

-Patikėk tikrai nenoriu,- tarė ir pakštelėjo man į lūpas.

-Kada turėsi išvykti?- paklausiau bandydama atgauti blaivų protą dingusį po bučinio.

Harry žvilgtelėjo į tikriausiai baisiai brangų laikrodį ant rankos ir atsidusęs ištarė:

-Daugiausiai po kelių valandų. Išvykau tiesiai iš studijos, niekas išskyrus vaikinus nežino kur aš.

-Ir kas gi paskatino tave taip neplanuotai išvykti?

-Tie patys vaikinai. Užknisau juos iki gyvo kaulo,- nusijuokė jis.

-Reikės jiems padėkoti, kad atsiuntė tave pas mane,- tariau ir taip pat nusišypsojau. – Kažin ar būtum pats susipratęs.

-Ojojoj kas prabilo. Jei jau buvai taip manęs pasiilgusi, kodėl neatrašei į twiter‘į? Net neįsivaizduoji kiek daug liusių dabar followin‘u,- kaltino mane Harry.

-Na tikriausiai todėl, kad neturiu to tavo twiter‘io. Bet tas dainas paklausiau. Ir jos tikrai geros. Jų dėka visą savaitgalį nedingai man iš galvos.

-To ir siekiau, nes tu man vaidenaisi visas tas dvi savaites kol nesimatėm.

Nusijuokiau.

-Na bet dabar neišvengsi twitter‘io.  Turi vieną labai rimtą priežastį ten lankytis,- patikino Harry šypsodamasis.

-Ak nejaugi? Ir kokia ta priežastis?

-Tavo nuosava pasaulinio garso žvaigždė.

Truputį atsitraukiau ir nusukau žvilgsnį.

-Liuse?- iškart sunerimo jis.

-Viskas gerai, čia tik dėl to pasaulinio garso reikalo. Nemanai, kad tai tik dar labiau pasunkins mūsų situaciją?

Harry suėmė mano veidą delnais ir atsakė:

-Aišku, kad pasunkins. Bet kad ir kaip sunku būtų tavęs aš neatsisakysiu.

Tuomet dar kartą mane pabučiavo.

-Argi neprašiau to nedaryti kai kalbamės?- paklausiau atsitraukusi ir trinktelėjau jam į petį.- Išmuši mane iš vėžių, o dabar mes kalbam apie svarbius dalykus.

-Taip, panele, tai daugiau niekada nepasikartos,- atsakė jis bandydamas nutaisyti rimtą veido miną. – Na gal ne niekada, bet kokias artimiausias dešimt minučių. Arba penkias...

Nusijuokiau. Jis truputį luktelėjo, o tada tarė:

-Tai kaip suprantu nenori viešinti mūsų santykių. Kodėl?

-Dar tikrai ne laikas. Juk mes pažįstami vos pora savaičių. Taigi norėčiau neskubėti,- paaiškinau.

-Na gerai.

-Ir dar, kada artimiausiu metu pasimatysim?

Jis atsiduso.

-Tikrai negaliu pasakyt. Patikėk atvyksiu vos būsiu laisvesnis. Bet turėčiau pasirodyt dviejų savaičių bėgy.

Buvau maloniai nustebinta.

-Rimtai? Maniau nesimatysim kelis mėnesius...

-Nejuokauk! Tiek be tavęs neištverčiau,- prisipažino Harry ir prisitraukė mane arčiau.

-Gerai, nes ir man būtų sunku be tavęs,- tariau ir apkabinau jį.

-Tai ką nori nuveikti per tas kelias valandas?

-Eime pasivaikščioti. Noriu sužinoti kuo daugiau apie tave.

Jis nusišypsojo ir atsakė:

-Gerai, šiandien aš visas tavo.