25DALIS

Pirmasis vaizdas, kurį pamačiau atmerkusi akis buvo sunerimęs Harry‘io veidas.

-Liuse? Liuse, atsipeikėk!- kvietė jis mane, švelniai plekšnodamas per veidą.

-Harry? Kas nutiko? Ar Tomas vis dar čia? Aaaa....- sudejavau kai pajutau aštrų skausmą virš akies. Pirštais prisiliečiau prie antakio ir supratau kad kraujuoju.

-Atsargiai, neliesk geriau...- patarė Harry.- Kur tavo namų raktai? Reikia įvesti tave į vidų.

Lėtai iš kišenės ištraukiau raktus ir padaviau juos jam.

-Eikš čia. Stokis, tik palengva... Štai taip...- murmėjo jis ir atsargiai pastatė mane ant kojų.

Laikydamas mane už liemens užvedė laiptais. Greitai atrakino duris ir įleido į namą. Kartu patraukėme tiesiai į virtuvę. Jis lengvai pasodino mane ant stalo ir tarė:

-Mums reikia ledo. Kur jis?

Mostelėjau link šaldiklio. Harry paskubomis paėmė rankšluostėlį ir įsuko į jį kelis ledo gabalėlius. Grįžo prie manęs ir švelniai pridėjo prie žaizdos.

Suinksčiau iš skausmo.

-Ššš... Žinau, kad skauda, pakentėk,- paguodė jis apgailestaudamas ir laisvąja ranka suspaudė mano pirštus. Sėdėdama ant stalo buvau jo ūgio, todėl galėjau žiūrėti tiesiai jam į akis. Harry prabilo pirmas.

-Tai nori pasakyti jis tas vaikinas dėl kurio mane palikai?

-Aš nežinau kas jam pasidarė. Anksčiau nebuvau jo tokio mačiusi...- murmėjau ir kažkodėl susigraudinau.

-Nagi, Liuse, net nebandyk verkt. Juk su juo viskas baigta, taip?

Klausdamas jis atsargiai paglostė man skruostą, priversdamas suvirpėti.

-Taip...- iškvėpiau aš.

Harry šyptelėjo.

-Na ir puiku. Pamirškim kas dabar nutiko, sutinki?

Dėkinga linktelėjau. Trumpam nutilome. Jis vis dar laikė ledą man prie antakio, o kita ranka švelniai glostė skruostą. Atrodė tarsi užhipnotizuotas. Ilgiau neiškenčiau neprabilusi.

-Harry?

-Mmm?- sumykė jis vis dar negrįžęs į realybę.

-Kodėl tu čia?- paklausiau tiesiai nieko neslėpdama.

Jis kurį laiką tylėjo ir aš jau ruošiausi pakartoti klausimą, bet tada išgirdau jį sakant:

-Liuse, negi neaišku? Aš negaliu be tavęs. Neištverčiau daugiau nei dienos. Nežinau kas su manim darosi, bet negaliu tavęs pamiršt.

Apstulbusi tylėjau.

-Suprantu tu ką tik išsiskyrei ir beveik manęs nepažįsti, bet neatsumk manęs. Aš niekada taip nesijaučiau. Jei paprašytum galėčiau visą pasaulį tau po kojom paklot. Nežinau kaip man gyventi be tavęs.

Vis dar klausiausi sustingusi.

-Liuse, prašau netylėk. Pasakyk ką nors, negaliu ilgiau laukt, išprotėsiu...

Netekau kantrybės ir nutraukiau jį.

-Harry Styles, gal pagaliau nustosi pliurpti nesąmones ir pabučiuosi mane?

Stebėjau kaip jo veidas nušvinta iš laimės.

-Mano mergytė,- dar tarė jis ir pabučiavo mane.

Kai jo lūpos prisiglaudė prie manųjų suvokiau kaip yra gerai, kad sėdžiu, nes kojos būtų neatlaikę. Harry paleido ledą ir vis dar lediniais pirštais apkabino mano kaklą. Suvirpėjau tiek nuo šalčio tiek nuo jo prisilietimo. Mano rankos buvo įsitvėrusios jo marškinių, taip tarsi jie butų paskutinė viltis išsigelbėti. Nuo Harry‘io sklido malonus mėtų ir vyriškų kvepalų kvapas. Aš godžiai traukiau jį į save ir nenorėjau, kad ši akimirka kada nors baigtųsi.

Vis dėlto jis atsitraukė, bet vis dar laikė savo rankas man ant kaklo, o nosies galiuku beveik lietė manąjį.

-Tai labai negerai,- pasakiau jam tylint.

-Patikėk, žinau... – pritarė jis ir perkėlė rankas man ant liemens. – Baisiai negerai.

O tada vėl pabučiavo. Dar kartą virtau drebučiais ir sutirpau. Kai pagaliau pridususi atsitraukiau perspėjau jį:

-Daugiau taip nesielk, nes mano nervai galutinai pakriks.

Harry nusijuokė ir pakštelėjo į nosies galiuką.