5 DALIS

Eidama truputį nuošalesniu taku pamačiau nuostabų drugelį, ramiai tupintį ant gėlės žiedo. Tyliai bei atsargiai pritūpiau ir nufotkinau jį. Stodamasi žiūrėjau į nuotrauką, kurią ką tik padariau. Ir tą akimirką kai pakėliau akis nuo ekrano pamačiau keletą dalykų. Pirmas buvo tas jog į mane bėgo kažkoks nepažįstamas vaikinas, o antras – kad aš nespėsiu pasitraukti jam iš kelio. Buvau teisi. Man nespėjus nė mirktelėti pajutau kaip nepažįstamasis trenkiasi į mane ir mes abu trenkiamės ant žemės.

Pirmasis žodis išėjęs vaikinui iš lupų buvo keiksmažodis. Supratau, kad jis anglas ir iškart prabilau angliškai.

-Lipk nuo manęs,- tariau susierzinusi.

Jis atrodė manęs nė negirdėjo. Žvilgtelėjo per petį ir vėl nusikeikė.

-Gal jau užteks keiktis?- pasispiktinau.

Nė nežvilgtelėjęs į mane atsistojo, čiupo mane už rankos ir truktelėjo. Man nespėjus susivokti vaikinas jau tempėsi mane giliau tarp medžių. Sunerimau.

-Paleisk mane!

Kai jis nereagavo ir toliau bėgo, sušukau garsiau:

-Paleisk mane arba aš klyksiu!!!

Jis pagaliau atkreipė dėmesį į mane. Sustojo ir atsisuko. Galėjau ramiai į jį pažiūrėti. Nors buvo užzimaukšlinęs kepurę, bei buvo su akiniais nuo saulės, matėsi, kad jam dar nėra dvidešimties ir kad jis visai žavus.

-Prašau tik netriukšmauk. Liksiu skolingas, bet tu tik tylėk!

-Bėgi taip lyg tave vytųsi pats velnias.

-Patikėk mane vejasi daug velnių. O dabar tylėk!- sušnibždėjo jis ir truktelėjo mane už storo medžio.

-Ką tu darai?!- paklausiau, kai jis prispaudė mane prie medžio, o savo veidą paslėpė mano plaukuose.