8DALIS

Harry vėl beveik nešė mane. Visą kelią ėjome tylėdami. Pagaliau priėjome pastatą, kur buvo tetos butas.

-Kuris aukštas?- pasiteiravo jis.

-Trečias. Bet tau nebereikia manęs lydėti.

-Man atrodo kitaip. Liftas neveikia, todėl tau tikrai reiks pagalbos. Ateik pas mane.

-KĄ???

-Ateik pas mane sakiau,- pakartojo jis lėtai ir aiškiai.

Nepajudėjau iš vietos.

-Nagi, juk neturiu visos dienos,- sumurmėjo ir prisiartinęs staigiu judesiu pakėlė mane ant rankų.

-Ką tu darai?!!- sušukau išpūtusi akis iš nuostabos.

Harry nusišypsojo ir atsakė:

-Nešu tave laiptais. Negi neakivaizdu?

-Juk galiu pati. Nuleisk mane.

-Net neketinu,- paprieštaravo jau lipdamas į trečią aukštą. Sumišusi nutilau ir nesipriešinau.

Užnešęs mane laiptais iki buto durų, nuleido ant žemės. Stovėjome vienas prie kito, galėjau užuosti gaivų kvepalų kvapą sklindantį nuo jo. Tada prisiminiau Tomą ir greitai atsitraukiau nuo Harry. Norėdama nutraukti nejaukią tylą, paspaudžiau durų skambutį ir tariau:

-Na, labai tau ačiū. Tikrai padėjai.

-Nieko tokio. O kai dėl fotoaparato, tai gausi jį dar šiandien.

-Net nejuokau,- paprieštaravau ir duryse sukrebždėjo rakinama spyna.

-Jau eisiu. Paimatysim.

Man nespėjus nieko atsakyt jis jau lipo laiptais žemyn.