2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

24DALIS

Supratau kaip nusišnekėjau ir iškart paraudau. Mano laimei jis tik nusijuokė. Tuomet truktelėjo mane už rankos ir aš atsidūriau jo glėbyje. Vis dar abejojau ar kartais nesapnuoju, kai Harry‘io rankos tvirtai apsivijo mano liemenį tarsi neketintų artimiausiu paleisti.
-Bet... Ką tu čia veiki?- paklausiau  truputėlį atsitraukusi nuo jo.
-Argi neaišku? Negaliu be tavęs Liuse.- atsakė jis taip tarsi tai būtų akivaizdu.
-Harry aš...- pradėjau, bet jis nutraukė mane.
-Taip, žinau, tu turi vaikiną, bet aš tavęs nepaleisiu. Patikėk esu geresnis ir tau tinkamesnis už bet kurį kitą,- įtikinėjo jis vis dar nepaleisdamas iš glėbio.
Praleidau jo žodžius pro ausis.
-Mums reikia pasikalbėti kitur. Netrukus čia bus daug mokinių. Kiek laiko tu turi?
-Dar šiandien turiu išskristi atgal. Būk gera išeik iš pamokos, mes turim pasikalbėti.
-Aš... Tuoj grįšiu,- atsakiau ir išsilaisvinau iš jo rankų.
Greitai moviau atgal į klasę. Visi sužiuro į mane. Bandžiau nekreipti dėmesio ir nuvariau prie savo suolo. Pradėjau krautis daiktus kalbėdama:
-Mokytoja, atsitiko netikėtas dalykas... Man būtinai reikia išeiti... Aš kitą pamoką atnešiu pasiteisinimą... Viso gero.
Nėriau pro duris nelaukdama atsakymo. Lengviau atsidusau kai supratau, kad Harry niekur nedingo.
-Tu vis dar čia,- nusišypsojau.
Jis šyptelėjo man atgal.
-Artimiausiu metu manęs neatsikratysi.
Iš transo mane pažadino skambutis.
-Greičiau, čia!- paraginau aš sugriebdama jį už rankos ir tempdama jį link artimiausio išėjimo. Po poros akimirkų jau buvome kieme.
-Tu gal juokauji? Skraidinaisi mašiną iš Londono ar ką?- paklausiau žiūrėdama į milžinišką juodą Range Rover.
Prie automobilio jau būriavosi grupelė vaikinų. Kai Harry puolė prie mašinos visi prasisklaidė. Jis įšoko į vairuotojo vietą ir atidarė dureles man. Įšokau į sėdynę, o jis iškarto pajudėjo iš vietos. Iš mokyklos pasipylė mokiniai, todėl aš prisidengiau veidą, nenorėdama ryt aiškintis draugėm.
Mostelėjau ranka mano namų pusėn ir paliepiau:
-Važiuok ten.
Jis tyliai pakluso. Visą kelią tylėjome. Jaučiausi nejaukiai. Ko jis nori? Kodėl čia atvyko? Galvoj sukosi daugybė klausimų, bet neprisiverčiau praverti burnos. Jis irgi tylėjo.
Galiausiai įsukome į mano kiemą. Nustebau pamačiusi, kad čia jau stovėjo kita nematyta mašina.
-Šūdas!- sumurmėjau atpžinusi vairuotoją.- Gal tu lik trumpam mašinoj? Manau tau nebus labai malonu stebėti...
Harry tik prunkštelėjo.
-Su tavim turiu vos kelias valandas, nė nemanyk, kad paliksiu tave vieną.
Atsidusau.
-Kaip nori. Vėliau nesiskūsk. Įspėjau.
Dar kartą atsidusau ir išlipau iš mašinos. Pakėliau galvą ir žengiau tiesiai prie svečio, o Harry sekė iš paskos.
-Sveikas Tomai. Kokiu reikalu tu čia? Maniau aiškiai pasakiau, kad nenoriu tavęs daugiau matyti,- ėjau tiesiai prie reikalo.
-Liuse, nebūk tokia. Prašau, gal galim pasikalbėt?- suokė jis.
Atšoviau:
-Tai, kad mes ir šnekamės. Sakyk ko nori arba važiuok iš čia.
-Mažute, nepyk ant manęs. Aš myliu tave ir negaliu be tavęs. Prašau duok man kitą šansą, parodysiu kokia man esi svarbi.
Kalbėdamas jis žengė artyn ir paėmė man už rankos. Aš tarsi nuplikyta atšokau tolyn nuo jo ir pasitraukiau arčiau Harry. Šis atrodė sutrikęs.
-Nedrįsk manęs liesti! Dink iš čia, nenoriu tavęs matyti!- nesivaldydama šaukiau.
-Liuse, gražuole, ta merga iš klubo man nieko nereiškia, aš prisiekiu, patikėk!- aiškino Tomas.
-Sakau dink! Tu man šlykštus!- surikau ir trenkiau jam antausį. Išgirdau kaip Harry šalia tyliai švilptelėjo iš nuostabos.
O Tomas tarsi persimainė. Jo akys prisipildė pykčio.
-Kaip drįsti man priekaištauti? Pažiūrėk į save! Taip ir žinojau, kad išvykusi susiradai kitą. Esu tikras daveisi su kiekvienu vos tik nusisukdavau. Šliundra!
Stovėjau netekusi žado ir jaučiau besikaupiančias ašaras. Mintyse dėkojau Dievui, kad Harry nesupranta lietuviškai. Tuo tarpu Tomas varė toliau:
-Tavo reputacija jau buvo prasta kai susidėjau su tavim. Tikriausiai mieste nėra nei vieno, kuris nebūtų su tavim permiegojęs. Kekšė!
Neištvėrusi vėl užsimojau jam trenkti, bet jis išsisuko ir stipriai pastūmė mane. Skaudžiai kritau, o mano galva atsitrenkė į laiptą. Apsvaigau, bet prieš pat prarandant samonę, dar spėjau pamatyti, kaip Harry užsimoja ir vožia Tomui. Tada viską pasiglemžė tamsa, nes aš apalpau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą