12DALIS

Paėmiau Harry už rankos ir truktelėjau link kitoj pusėj stovinčių stalelių. Vyras dar kažką murmėjo sau po nosim, bet netrukus dingo. Harry vis dar niršo.

-Kvailys! Kaip čia tokius įleidžia? – tada atsisukęs į mane paklausė. – Jis nieko tau nepadarė?

Sėsdama ant patogaus foteliuko atsakiau:

-Nesinervink, man viskas gerai. Bet ačiū.

Nusišypsojau jam. Nors buvo tamsu, šiandien galėjau pamatyti daugiau jo veido. Atkreipiau dėmėsį į jo nuostabius garbanotus plaukus. Tokius tik ir norisi pakedenti. Nors tamsoje negalėjau pilnai jo įžiūrėti, jis man pasirodė keistai matytas. Nuo spėlionių kur galėjau jį sutikti mane atitraukė Harrio balsas.

-Taigi, du kartai per dvi dienas. Ir abu kartus teko tave gelbėti. Nemalonu klausti bet ar tu kartais manęs nepersekioji?

-Hahaha. Tau teks nusivilti. Beje man pačiai kyla toks klausimas. Pasirodai visur kur tik einu,- erzinau jį.

-Na tikriausiai viską tvarko likimas, nes aš taip pat tavęs nepersekioju,- tarė jis ir nusijuokė.

Kai pamačiau jo beveik nepakeliamai gražią šypseną, vėl grįžo tas jausmas tarsi būčiau jį mačiusi ir anksčiau.

-Žinai, esu beveik įsitikinusi, kad esu tave mačiusi anksčiau. Bet kur? Juk neįmanoma!- suabejojau pati savimi.

Harrio šypsena pradingo akimirksniu, jis nusuko žvilgsnį. Sumurmėjo:

-Būtent, tai neįmanoma. Koks sakei tavo vardas?

Supratau, kad jis mėgina nukreipti kalbą kita tema.

-Tai kad aš nesakiau savo vardo. Vis dėlto galiu prisiekti jog esu tave mačiusi. Tik leisk man pagalvoti!- nepasidaviau ir užsimerkiau sukdama galvą.

-NE!- sušuko jis ir aš staigiai atsimerkiau.- Kam to reikia? Geriau pasakyk kuo tu vardu.

Primerkiau akis ir pažvelgiau į jį.

-Aš nepasiduosiu. Tikrai prisiminsiu, tik žinoma ne dabar. O aš vardu Liusė,- prisistačiau ir šyptelėjau.

Atrodė Harry atsipalaidavo. Jau linksmiau paklausė:

-Taigi Liuse, neatrodo kad būtum vietinė. Iš kur tu?