7 DALIS

Aš primyniau skaudamą dešinę koją ir susiraukiau iš skausmo. Vaikinas nusikvatojo.

-Labai gražu juoktis iš merginos nelaimės, a? Dar ypač iš nelaimės, kurią pats sukėlei!- susierzinau aš.

-Ei, nepyk, bet tu taip mielai suraukei savo nosytę. Negaliu susilaikyti,- vis dar juokėsi jis.

-Na ir puiku. Galiu išsiversti ir be tavęs,-tariau dar labiau įpykusi.

Stumtelėjau jį ir pabandžiau eiti viena. Pajėgiau tik iki artimiausio medžio. Atsirėmiau į kamieną ir sukandau dantis. Vos laikiausi nepradėjusi kūkčioti. Tik aš ir galėjau pakliūti į tokią beviltišką situaciją.

-Nagi, nusiramink. Daugiau nebesijuoksiu. Prižadu,- gailiai kalbėjo vaikinas.

Man nieko nesakant paėmė iš manęs rankinę ir vėl apkabino liemenį. Neturėjau kito pasirinkimo, todėl teko dar kartą įsikibti į jį. Taip lėtai žingsnis po žingsnio priėjome tą vietą, kur jis atsitrenkė į mane. Naršiau viską aplink akimis – fotiko niekur nebuvo. Netekusi vilties klestelėjau ant suoliuko ir paslėpiau veidą delnuose. Vaikinas tylėdamas prisėdo šalia. Negalėdama susitvardyti tariau jam:

-Tik tokiai nelaimėlei gali taip nesisekti... Esu pasiklydusi, pamečiau fotoaparatą, negaliu paeiti ir štai dabar kalbuosi su vaikinu, kurio net vardo nežinau. Beje tavo veido irgi dar nemačiau.

Atsidusau. O jam aiškiai buvo juokinga.

-Na jei tau pasidarys geriau, tai mano vardas Harry.

Pašnairavau į jį.

-O taip, kaip man palengvėjo...

Nekreipdamas dėmesio į mano cinizmą jis vis dar kalbėjo.

-Toliau sprendžiant tavo problemas – tavo pasiklydimas. Na, pataikei ten kur reikia, nes aš vietinis. Tik duosi man adresą ir greitai tave parvesiu namo. Paskui fotoaparatas. Taip pat nėra ko jaudintis, nupirksiu naują. Juk per mane pametei.

Jau norėjau prieštarauti, bet Harry neleido man įsiterpti.

-Taip. Kas dar? Sužeista koja. Na aš ne profesionalas, bet manau tai tik sumušimas. Koja neištinus ir nepersikreipus, todėl viskas bus gerai. Atrodo išsprendžiau visas tavo bėdas, ar ne?

Įdėmiai pažvelgiau į jį ir stengiausi įžiūrėti jo akis paslėptas po tamsiais akiniais. Galų gale pasidaviau. Nusišypsojau ir tariau:

-Ačiū. Štai adresas kur aš apsistojusi.

-Nelabai toli nuo čia. Eime?- paklausė jis ir ištiesė ranką.

-Eime,- atsakiau ir paėmiau jo ranką.