15DALIS

Harry pamačiau dar iš tolo. Pastebėjau jog jis buvo su ta pačia kepure ir akiniais nuo saulės. Ot kvailys, pagalvojau tyliai ir nežinia ko supykau ant jo. Kuo arčiau buvau tuo labiau niršau. O kai jis mane pastebėjo ir nusišypsojo ta savo nuostabia žvaigždiška šypsena visai pasiutau.

-Sveika nepažįstamoji,- pasisveikino jis linksmai.

-Kvailys!- sviedžiau jam kaltinimą.

Harry apstulbo. Priėjau arčiau ir žiūrėdama tiesiai jam į akis išrėžiau:

-Nemanai jog turėjai užsiminti kas esi ištikrųjų, a?!! Jau nebereikia tų kvailų akinių, žinau kas tu.

-Aa...- sumykė jis.

-BŪTENT! Rimtai, kada ketinai man pasakyti kas esi? Ar iš vis ketinai?!- klausinėjau pykdama.

Jis atsiduso ir nusiėmė akinius. Pagaliau galėjau įsitikinti. Net ir siusdama apstulbau pamačiusi koks jis žavus. Šiaip ne taip susitvardžiau ir paraginau.

-Na?

Harry prisėdo ant suoliuko ir nuleidęs galvą pratarė:

-Nepyk. Man tiesiog buvo gera būti su žmogum, kuris neklykia ir neapalpsta man vos pažvelgus į jį.

Jis atrodė toks liūdnas, kad aš truputį atsileidau. Atsisėdau šalia.

-Negi tai taip blogai?

Nelinksmai nusijuokęs jis atsakė:
-Patikėk. Tu net neįsivaizduoji kaip blogai. Visos puola man po kojom ir sutinka su viskuo ką pasakau ar padarau. Bet jie nori pažinti tik Harry Styles iš One Direction, o ne paprastą Harry. Tu pirma sutikta mergina, po kokių dviejų metų pertraukos, kuri neklykia man į veidą ir nekiša visų kūno dalių pasirašyt. Tai todėl ir nieko nesakiau.

Klausydamasi jo nusiraminau.

-Na, labai neliūdėk. Aš tikrai neklyksiu tau į veidą. Esu apie jus girdėjusi tik iš savo draugės Noros.

-Atrodo esi vos ne paskutinė mergina nežinanti mūsų grupės,- tarė Harry truputį pralinksmėjęs.

-Tau pasisekė. Taigi sakyk ką esi numatęs šiandien man parodyti? Juk neplanavai sėdėti čia visą dieną tikiuosi?

Jis nustebo.

-Vis dar nori kur nors su manim eiti?- paklausė įtariai.

Atšoviau:
-Žinoma! Kas nenorėtų, kad ekskursiją po Londoną pravestų vietinis žavus vaikinas, a?

Nusišypsojęs giedra šypsena Harry padėkojo ir pakilo nuo suoliuko. Aš tik gūžtelėjau ir taip pat pakilau.

-Taigi, klausiu dar kartą. Kur mane nusivesi?- nekantriai paklausiau.

Jis tik užsidėjo akinius ir atkišo man savo parankę.

-Paslaptis. Turėsi pasikliauti manimi,- atsakė jis nerūpestingai.

Nusijuokiau ir įsikibau  į jo ranką.

Harry aprodė man kone visą Londoną ar bent jau tas vietas kurias buvo verta pamatyti. Kartais nuo vienos vietos eidavome pėsti, kartais važiuodavome taxi. Pamačiau Big Beną, visą Londono centrą, turgelį ant upės krantinės, plaukėme valtele, valgėmė skaniausią mano gyvenime valgytą kebabą ant iešmo, žodžiu dieną praleidau kaip tikra turistė. Kad ir kaip keista Harrio niekas neatpažino. O jis buvo nepakartojamas. Linksmas, žavus, šmaikštus, nenuobodus, beveik tobulas vaikinas.