9DALIS

Po kelių valandų gulėjau ant lovos su iškelta koja ir galiausiai mėgavausi ramybe. Vos įžengiau pro buto duris mane pasitiko įpykusi mama ir susirūpinusi teta. Turėjau gal valndą kęsti mamos isteriją, paskui kitą valandą aiškinti kur buvau ir kaip susižeidžiau koją. Kai galų gale jos abi nurimo grįžau į savo kambarį. Koją skaudėjo silpniau. Gulėdama prisiminiau Harry. Kažin jo vardas tikrai toks? Tada suvokiau jog jis net nepaklausė manojo.

Norėdama prasiblaškyti pasiėmiau savo nešiojamą kompą ir prisijungiau prie Skype. Lietuvoje dabar buvo vienuolikta, todėl Nora turėtų būti prisijungusi, pamaniau. Ir po akimirkos jau rašinėjausi su ja. Nusprendėme geriau susiskambinti, todėl greitai susiradau ausines ir netrukus išgirdau laimingą Noros balsą.

-Liuse! Kaip tavęs pasiilgau!- beveik klykė ji.

-Ramiau Nora, juk nesimatėm tik kokią parą,- nusijuokiau aš.

-Na taip, žinau. Bet čia taip liūdna vienai!

-Patikėk man irgi. Bet geriau šnekam linksmesnėm temom,- pasiūliau linksmai.

-Tai žinoma! Pasakok kaip tau sekasi.

-Jau maniau nebepaklausi. Šiandien susipažinau su vienu vaikinu. Jo vardas Harry,- pradėjau ir išklojau visą savo nuotykį.

Nora kurį laiką tylėjo.

-Alio? Tu dar čia?

-Taip taip aš čia. Atleisk užsisvajojau. Bet pala, o kaip Tomas?

-Kas kaip Tomas? Juk aš nieko nedariau su Harriu, tai prie ko čia Tomas?

-Na daryt tai nieko nedarei, bet tavo balsas skamba taip lyg norėtum,- linksmai konstatavo faktą Nora.

-Nešnekėk nesamonių!- atkirtau susierzinusi.- Harry tiesiog paprastas nepažįstamasis, kuris man padėjo ir su kuriuo daugiau nesusitiksiu.

Tą akimirką suskambėjo durų skambutis. Visa nutirpau.

-Palauk sekundę,- tariau Norai ir tada garsiau sušukau tetai.- Aš atidarysiu.

Puoliau prie durų nekreipdama dėmesio į koją. Atidariau ir... Ten nieko nebuvo. Apsižvalgiau ir ant kilimėlio pamačiau rudą paketą. Ant jo buvo parašyta: „Merginai, kurios vardo nežinau“

-Liuse, kas ten?- šūktelėjo teta iš virtuvės.

-Ne ten pataikė. Jau išėjo,- atsakiau ir slėpdama paketą grįžau į savo kambarį.

-Juk ten naujas fotikas? Juk taip?- nekantravo Nora.

Nieko jai neatsakiau tik kuo tyliau atplėšiau popierių. Išsižiojusi pamačiau tikriausiai baisiai brangų naujutėlaitį fotoaparatą.

-Turbūt juokauji...- sumurmėjau priblokšta.

-Liuse? Tu dar čia?

-Taip čia. Ir čia tikrai fotikas. Neįtikėtina!

-Woow. Bet tau ir sekasi.

-Kaip tai sekasi? Greičiau priešingai... Kaip aš mamai viską paaiškinsiu?- sudejavau.

-Nesijaudink, tavo mama visiškai neišmano apie techniką,- ramino Nora.

-Na pažiūrėsim ryt. O dabar pakalbėkim apie ką nors kitą,- paprašiau.

Dar paplepėjom kokį pusvalandį ir atsisveikinusios baigėme pakalbį.