16DALIS

Taip pagalvojusi truputį susigėdau. Buvau visai užmiršusi Tomą. Kaip taip galėjau? Baisėjausi pati savimi. Harry pastebėjo, kad mano nuotaika pasikeitė ir paklausė:

-Ar kas nors negerai?

Tuo metu sėdėjome ant suoliuko ir valgėme ledus. Pažvelgiau jam į akis ir dar labiau savimi nusivyliau. Kaip galiu linksmai leisti laiką su juo, kai Lietuvoje manęs laukia vaikinas? Net susigūžiau.

-Viskas gerai,- melavau.- Tiesiog man jau reikia grįžti.

-Nagi, Liuse, juk dar tik keturios. Sakei, kad turi laiko iki šešių. Liko vienintelė vieta, kurią būtinai turi aplankyti jei esi Londone!

-Aš nežinau... Man reikia...

-Jokių ne nepriimsiu. Būk gera eime!

Paskutinė vieta ir tada bus baigta. Juk su juo daugiau nė nesusitiksiu, kalbėjau mintyse. Nusišypsojau Harriui:

-Gerai. Tai kokia ta įpatinga vieta?

-Tuoj pamatysi,- paslaptingai atsakė jis ir sustabdė taxi.

Važiavome neilgai. Išlipusi supratau kur jis mane atsivežė.

-NE – A!!! Nepriversi manęs ten lipti!- iškart užprotestavau rodydama į garsiąją Londono Akį.

Jis tik nusijuokė ir čiupęs mane už rankos truktelėjo link milžiniško apžvalgos rato.

-Dar ir kaip priversiu,- šaipėsi.

-Ne Harry, rimtai. Aš labai bijau aukščio,- priešinausi sunerimusi.

Jis sustojo ir pro akinių viršų pažiūrėjo tiesiai man į akis.

-Nejaugi manai leisiu, kad tau kas nors nutiktų? Pasitikėk manim, gerai?

Sumirksėjau stengdamasi atsipeikėti nuo apėmusio svaigulio.

-Na... Manyčiau... Gerai...- išstenėjau.

-Tai ir puiku. Eime, greičiau, kol dar liko laisvų vietų,- paragino jis tempdamas mane iš paskos.

Netrukus jau stovėjome milžiniškame baltame burbule.

-Tai tikrai prasta mintis,- baimindamasi tariau.

-Viskas bus gerai. Pamatysi,- ramino Harry.