67DALIS

Deja jam tai nebuvo juokinga.

-Patikėk aš rimtai išsigandau,- pyktelėjo jis.- Tu neatsigavai visą kelią iki ligoninės. Galvojau gal tau kas nors rimto. Beje ar matei kas tau trenkė?

-Ne, o kam tau?

Jis nustebo.

-Kaip tai kam? Paduosiu jį į teismą už užpuolimą. Juk tu galėjai rimtai susižeisti.

-Harry taigi aš pati kalta. Tiesiog atsitrenkiau į kamerą ir tiek. Patikėk, aš tikrai sugebu prisišaukt  nelaimes. Nereikia jokių teismų. 

Mačiau, kad jis dar neįtikintas, tačiau jam nespėjus prabilt, sustojome prie mūsų viešbučio. Jis išlipo pirmas ir padėjo man.

Buvau mirtinai pavargus, be to, kaip spėjau, pradėjo veikt nuskausminamieji. Visa apsunkau ir atsirėmiau į Harry. 

-Kaip keista...- veblenau lyg būčiau girta.- negaliu paeiti...

Dabar jau jis juokėsi.

-Labfai juokinha...- šveplavau įlipus į liftą.

Visai negalėjau pastovėt. Liftas sustojo ir lėtai suvokiau, kad jau nebeeinu pati, o mane neša. Harry nunešė mane tiesiai į lovą. Paguldė ir numovė aukštakulnius.

-Ei! Pasilik čia.- sumurmėjau jam beeinant pro duris.

Jis tyliai sukikeno ir grįžo prie manęs.

-Nenoriu, kad ryte ko nors gailėtumeis. Nemanau, kad tu dabar blaivaus proto, todėl labanakt,- pasakė jis užklodamas mane antklode.

Dar pajutau, kaip jis pabučiuoja mane į kaktą ir tada užmigau.