66DALIS
Nežinau kiek laiko prabuvau be sąmonės. Lėtai pramerkiau akis ir susiraukiau nuo ryškios šviesos.
-Kur aš??
Atsakymo sulaukiau greitai.
-Tu ligoninėj,- atsakė panašus į Harry balsas.
Akys pagaliau priprato prie apšvietimo. Aš tikrai gulėjau priimamajame. Virš mano galvos buvo palinkusi sesutė.
-Kas nutiko?- paklausiau ir pabandžiau atsisėsti. Harry greitai prispaudė mane atgal prie lovos.
-Geriau nejudėk. Tau gerokai sutrenkė galvą,- tarė jis.
Girdėjau, kad jis bando kalbėti nerūpestingai, tačiau tai nesisekė. Balse aiškiai girdėjau nerimą. Jau norėjau jį nuraminti, bet sesutė baigė krapštytis prie mano galvos ir atsitiesė.
-Nėra ko baimintis,- paskelbė ji keistu akcentu.- jums net nereikės siūti žaizdos. Išrašysim vaistų ir galėsit vykt namo.
Žvilgtelėjau į Harry veidą ir pamačiau, kad jis net nušvinta iš palengvėjimo.
Iš tikrųjų jau po pusvalandžio įsikibusi į jo parankę klibinkščiavau link mūsų mašinos. Galva šiek tiek svaigo, todėl su palengvėjimu atsisėdau ant sėdynės ir atsirėmiau į Harry petį.
-Gerai jautiesi? Atrodai išblyškusi,- sunerimo jis.
Atsidusau.
-Viskas man gerai,- nekantriai tariau, bet nuo jo veido nedingo ta nerimo mina.- viskas gerai! Tikrai! Geriau papasakok, kas ten dėjosi kai nualpau.
Planas nukreipti dėmesį pavyko.
-Jei atsimeni mus apsupo tie kvaili žurnalistai. Laikėmės kartu, bet tavo pirštai išslydo iš mano delno ir tu kažkur dingai. Žvalgiausi aplink ir šaukiau tave, bet tavęs niekur nebuvo. O tada kilo subruzdimas truputį atokiau nuo manęs, todėl ten ir patraukiau. Andy praskynė man kelią ir aš pamačiau tave gulinčią ant grindinio su kraujuojančia žaizda galvoje. Net neįsivaizduoji kaip išsigandau.
Nesusilaikiau ir sukikenau.
-Tikriausiai atrodė baisiai dramatiška!