58DALIS
Sekama jo žvilgsnio nedrąsiai paėmiau vieną sraigės kiautą. Su šaukšteliu užkabinau nelabai gardų kvapą skleidžiančios masės. Pasiruošiau vandens stiklinę užsigerti ir sukaupusi visą drąsą įsidėjau maistą į burną. Vos nepaspringau. Nurijau tik todėl, kad nenorėjau nuvilti Harry. Buvo klaikiai šlykštu.
-Na?? Ar tau patik??- nekantravo jis.
-O taip... Tikrai skanu! - melavau net susirietusi.- Bet man truputį skauda pilvą, žinai tikriausia nuo skrydžio, tai aš gal jau neberizikuosiu ir per daug neprisivalgysiu...
Tada supratau, kad kažkas ne taip. Pamačiau, kad Harry vos ne vos tramdo juoką.
-Ei! Ar tau juokinga???
Jis neišlaikė. Sėdėjau susiraukusi ir stebėjau kaip jis kvatojasi iš manęs.
-O kad tu būtum save mačius...- išstenėjo jis ir jam užėjo naujas juoko priepuolis.
-Haha. Man tikrai nejuokinga. Vos neapsivėmiau. Labai tau ačiū.
Jis šluostėsi juoko ašaras jau ramindamasis.
-Atleisk, tiesiog prašei nustebint tave, tai ir gavai. Bet turiu pripažint laikeisi puikiai. Aš iškart išspjoviau...
-Pamatysi, šitai aš atsiminsiu. Tau kada nors atsirūgs.
Jis atsistojo ir paėmė abiejų lėkštes. Jų vietose padėjo kitas, pilnas spagečių su padažu.
-Tikiuosi tai atpirks mano kaltę.
-Toli gražu ne. Tai tik pradžia,- atkirtau.
Paragavau makaronų ir jie buvo nuostabūs. Truputį atsileidau.
-Na bet kaip pradžia tai nebloga...
Atgavau gerą nuotaiką. Vakarienė buvo nuostabi.
-Taigi... Manyčiau pats laikas miegoti. Ryt bus ilga ir varginanti diena.
-Nejaugi?- kilstelėjau vieną antakį.
-O taip!- nusijuokė jis.
Nusijuokiau ir atsistojau. Patraukiau link miegamojo. Atsidariau duris ir pamačiau, kad jame stovi tik viena milžiniška dvigulė lova.
Įtariai pažvelgiau į Harry.
-Atrodo tu visai netyčia užsakei kambarį tik su viena lova?
-Aš pamaniau, kadangi mes jau miegojom kartu mašinoj, tai galėsim kartu miegot ir čia.
-Na, tu pamanei blogai. Miegosim atskirai, o kadangi esi džentelmenas...- tariau nutaisiusi mielą veidą.- ...užleisi man lovą, o pats miegosi ant sofos.
Stumtelėjau jį iš miegamojo atgal į svetainę, kur buvo sofa.
-Tai čia dėl tų sraigių?- niūriai paklausė Harry.
Nekaltai gūžtelėjau pečiais ir žudikiškai išsišiepiau.
-Nesuprantu apie ką kalbi.
-Gal tada bent duosi pagalvę ir antklodę?- paprašė nugalėtas jis.
Priėjau prie jo ir pasistiebusi sušnibždėjau tiesiai į ausį:
-Esu tikra, tavo kambarių tarnyba atneš tau visko ko tik pageidausi. Šiaip ar taip tai jų darbas, tiesa?
Tada atsitraukiau ir pakštelėjau jam į skruostą.
-Labanakt. Gerai išsimiegok, juk ryt mūsų laukia tokia sunki diena...- pasišaipiau grįždama į miegamąjį.
-Tu dar atsiimsi,- pažadėjo jis man.
Aš tik nusijuokiau ir užtrenkiau savo kambario duris.