49DALIS

Su lengva nuostaba žiūrėjau jam į akis.

-Aš tikrai atsiprašau. Nesuprantu kas man tada pasidarė. Suprantu, tu nenori manęs matyti ir aš nesipainiosiu tau daugiau po kojomis.

Klausiausi vis dar netekusi žado.

-Ir dar, jei kada nors reikėtų paslaugos, visada gali kreiptis į mane. Tikrai pasistengsiu padėt,- tarė jis ir jau sukosi nueiti, bet aš jį sulaikiau.

-Na man dabar reikia tavo pagalbos,- prisipažinau.- Ar padėsi?

-Žinoma, ko tik nori!

-Tu su mašina?- paklausiau nustebindama jį.

-Taip. Ar tave reikia kur nors nuvežt?

-Iki namų. Jei tai padarysi, viskas kas buvo tarp mūsų bus pamiršta. Gerai?

-Gerai, man nesunku.

Tylomis patraukėme prie išėjimo. Nežinojau ar gerai sugalvojau. Sustojau prie durų ir apžvelgiau aikštelę.

-Mano mašina čia pat, pačiam prieky.

Linktelėjau ir pamačiau, kad žurnalistai stovi gana atokiai nuo mašinos.

-Iki mašinos bėgsim, aišku? Kaip galima greičiau,- tariau Tomui.

-Gal galėčiau paklaust kodėl?

-Ne, negalėtum,- atšoviau.- Nagi varom. Tu pirmas.

Jis išėjo į kiemą ir patraukė link automobilio. Nuleidusi galvą, paskubomis nusekiau paskui jį. Kai jau pagalvojau, kad mano planas išdegė buvau pastebėta.

-TEN JI! LIPA Į MAŠINĄ! GREIČIAU!

Visi pasileido link mūsų, tačiau aš jau sėdau į mašiną.

-Važiuok!- sušukau ir atsisėdau kaip galima žemiau.

Tomas nesiginčydamas greitai išsuko iš aikštelės. Važiuojant pro visus fotografus pasipylė blykstės. Užsidengiau veidą norėdama visiškai išnykti.

-Gal nori pasakyt ką visa tai reiškia?- paklausė Tomas kai pagaliau pasprukome.

Suirzau.

-Tai ne tavo reikalas. Dabar jau gali mane išleist. Pareisiu pati.

Jis nutilo, bet mašinos nestabdė. Tikriausiai matė, kad manęs geriau neerzint. Sustojo prie įvažiavimo į kiemą.

-Ačiū  Tomai,- padėkojau malonesniu balsu.- Gali manyt kad jau atsiskaitei su manim.

Nelaukusi atsakymo išlipau iš mašinos. Jis taip pat greitai nuvažiavo.