56DALIS
-Harry...-iškvėpiau.-įgnybk man nes atrodo sapnuoju...
Mes  stovėjome Eifelio bokšto viršuje. Visas Paryžius buvo nusidriekęs mums po kojomis, o nuostabus saulėlydis giaužė kvapą. Buvau pakerėta.
-Ne tu nesapnuoji. Liuse, visi vyrai trokšta pakloti visą pasaulį tai vieninteliai po kojomis. Aš ne tik noriu tai padaryti, bet ir galiu. Sutiksiu viską ko tik panorėsi. Myliu tave mieloji.
Stovėjome apsikabinę. Saulė baigė nusileisti, miestas jau skendėjo tamsoje. Tik tada apsižvalgiau ir supratau, kad mes čia vieni. Ta prasme visai vieni.
-Harry??
-Aha?
-Kaip čia taip yra, kad mes vieni?
-Na... Aš nenorėjau, kad mums kas nors trukdytų, taigi teko išnuomoti,- paprastai lyg tai būtų visai kasdieniška paaiškino jis.
O man tai visai neatrodė kasdieniška.
-Rimtai??? Tu išnuomavai mums visą Eifelio bokštą??
Jis tik nusijuokė.
-O ką turėjau daryti? Juk sakiau tau prieš tai, kad tau nepagailėsiu nieko. O ypač man negaila pinigų. Noriu, kad šis savaitgalis būtų nepamirštamas. Tai toli gražu ne paskutinė staigmena.
Buvau apstulbusi.
-Ir į ką aš įsivėliau?- paklausiau neva išsigandusi.
-O mergyte... Tu net neįsivaizduoji...
Pastovėjom dar kokias dešimt minučių, kol visai sutemo. Nors buvau su jo švarku, vis tiek sudrebėjau.
-Jau eime?- paklausė Harry pastebėjęs, kad šąlu.
-Bet čia taip nuostabu... Nenoriu niekur eiti.
-Na čia tai ne priežastis. Mes čia dar grįšim. Ir pabūsim ilgiau. Pažadu.
Nudžiugau.