54 DALIS

-Geras bandymas, bet nepavyks. Nesužinosi anksčiau negu reikės.

-Oaaaaa....- patempiau lūpą.

-Tikrai ne,- nusijuokė jis.- Sakyk kur tavo daiktai?

-Mašinoj. Tuoj atsinešiu,- tariau ir sukausi link automobilio, bet Harry mane sulaikė.

-Nieko tau nereikia, vairuotojas paduos,- paaiškino ir nostelėjo vyrui. Šis linktelėjo ir atnešė mano krepšį.

-Tai štai koks tavo gyvenimas? Mosteli ir viskas padaryta?- paklausiau pašaipiai.

-Na šiaip jo. Toks jau tas mano gyvenimas,- neatsiliko ir jis.- Bet užteks kalbų, mums reikia paskubėti. Apsisuk.

Nustebau.

-Ką?? O kam??

-Nustok klausinėti. Su manim neprapulsi,- užtikrino Harry ir apsukęs mane užrišo akis juoda juosta. Patikrino ar nieko nematau ir įlaipino į lėktuvą.

-Ar tai būtina?

-Taip, tai būtina. Ir nesiginčyk. Skrisim tris valandas, pailsėk.

-Reiškiasi man reikės daug jėgų?- paklausiau atsiremdama į jį.

-Galima ir taip sakyt,- sukikeno jis ir pabučiavo man smilkinį.- Praeitą kartą parodei man kaip susitikinėja paprasti žmonės, o dabar aš parodysiu koki pasimatymai būna mano pasaulyje.

-Skamba bauginančiai.

-Taip ir yra,- pasakė jis lyg juokais lyg rimtai.

 Sraigtasparnis pakilo aukštyn, o aš pamažu nugrimzdau į miegą.

Atrodė kad miegojau vos kelias akimirkas kai išgirdau šnabždant mano vardą.

-Liuse! Kelkis miegale!

Nenorom prasimerkiau, bet aplink vis tiek buvo vien aklina tamsa. Išsigandau.

-Ką??? Kur aš??? Kodėl nieko nematau???

Pakėliau ranką prie akių ir bandžiau nusitraukti raištį, kai kita ranka mane sulaikė.

-Ramiau Liuse,- sukikeno balsas.- Čia gi aš Harry, mes sraigtasparny ir aš užrišau tau akis, kad nematytum staigmenos.

Atsipalaidavau ir kritau atgal į jo glėby.

-Siaubas kaip išsigandau!

Jis vėl kikeno.

-Nieko čia juokingo!- pyktelėjau.

-Žinoma, žinoma, tik nereikia nervintis,- suskubo raminti manęs.

-Tai kada atvyksim?- paklausiau suirzusi.

-Leisimės po trijų minučių. Ir nebūk tokia niurzga. Nusišypsok,- paprašė meiliai.