2012 m. gruodžio 13 d., ketvirtadienis

55DALIS

Būčiau to nedariusi, bet žinoma kadangi VISIŠKAI nevaldau savo veido, staigiai kaip kvaiša išsišiepiau.
-Taip daug geriau...
Kažką sumurmėjau sau po nosim ir pabandžiau vėl susigrąžinti rūščią veido miną.
Tada pajutau kaip nusileidome ant žemės.
-Jau galiu nusiimti raištį???- nekantriai paklausiau.- Jau taaaaip atsibodo nieko nematyt...
-Toli gražu negali.
Iš jo balso supratau, kad jis linksminasi.
Nieko neatsakiau. Išgirdau kaip atsidaro durys ir Harry išlipo. Tada paėmė mane už rankos ir netrukus jau stovėjau ant kietos žemės.
-Nagi, vesk mane,- įsakiau piktai.
-Klausau panele.- atraportavo jis ir uždėjęs ranką man ant liemens stumtelėjo į priekį. Žengėme kelis žingsnius ir tada įsėdome į mašiną. Važiavome maždaug pusvalandį, nors ką aš žinau, juk visiškai nesigaudžiau aplinkoj. Šį kart išlipus iš mašinos girdėjau didelio miesto triukšmą. Netrukus viskas aptilo ir mes įėjome į kažkokį kambarį. Bent jau taip pamaniau iš pradžių. Bet netrukus pajutau, kad mes kylame aukštyn. Taigi tai turėjo būti liftas. Kilome taip aukštai, kad mano ausis užgulė.
-Turiu pagrindo manyti, kad mes aukštai. Nepamiršai, kad nelabai mėgstu tai?- paklausiau įsikabindama jam į parankę.
-Na lyg kažką ir pamenu, bet taip pat atsimenu, kad sugebėjau puikiai tave nuraminti, o tada netgi nelaikiau tavęs už rankos.
-Ojoj baisus pasipūtėlis,- suniurnėjau.
-Ką sakei mieloji??
-Nieko mielasis,-atšoviau saldžiu balsu.
Liftas truktelėjęs sustojo ir mes išlipome. Lauke pūtė stiprus vėjas, buvo žvarbu.
-Šalta?- paklausė Harry ir nelaukdamas atsakymo uždėjo man ant pečių savo švarką.
Nusišypsojau.
-Ačiū,- tariau, o jis paėmė mano ranką.
-Eikš čia,- paliepė ir stumtelėjo į priekį.
-Aš bijau. Ar mes ne prie krašto??
Niekur nepajudėjau.
-Taip, mes prie krašto, bet viskas gerai. Neketinu tavęs nustumti,- sušnibždėjo prie pat ausies.
Truputį atsipalaidavau ir leidausi vedama.
-Labai juokinga...
-Ššš. Atsistok štai čia,- tarė ir stumtelėjo mane prieš save.
Tada jis atsistojo už manęs ir pradėjo knebinėti mano akių raištį.
Nekantravau ir labai jaudinausi. Pajutusi, kad juostos nebėra plačiai atsimerkiau.
Ir tada turėjau tvirtai įsikibti turėklo, kad išsilaikyčiau ant kojų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą