43DALIS

Tylomis ištiesiau jam ranką ir leidau užsegti apyrankę. Užsegęs jis nepaleido mano rankos. Matyt pamatė, kad aš truputį dvejoju.

-Žinau, tai atrodo truputį savininkiškai, bet aš toks esu. Tu esi mano ir niekur nepabėgsi.

Nusišypsojau ir atsakiau:

-Tai kad aš nenoriu niekur nuo tavęs bėgti.

Kiek patylėjusi pridūriau:

-Juk myliu tave.

-O dabar turi man prižadėti, kad niekada jos nenusiimsi.

-Prižadu,- atsakiau paprastai.- Niekada jos nenusiimsiu.

Tada pasilenkiau per stalą ir pabučiavau jį.

-Ačiū,- tarė jis kai abu sėdėjome savo kėdėse.- Deja mes jau turim eiti. Kai buvau išėjęs paskambinau savo vairuotojui ir pilotui. Pirmasis jau laukia mūsų prie mašinos. Man laikas keliauti.

Mano gera nuotaika dingo akimirksniu. Pajutau kaip sudrėksta akys.

Harry‘is susikrimtęs atsistojo ir priėjo prie manęs. Paėmė už rankos, pastatė ant kojų. Numetė ant staliuko kelis baknotus ir tarė:

-Eime, pasikalbėsim mašinoje.

Apkabinau jo liemenį, o jis mano pečius. Ėjau lyg robotas, nes žinojau, kad kiekvienas žingsnis artina mus prie išsiskyrimo. Išvydus mašiną jau beveik visai nesivaldžiau.

-Nagi Liuse, pakentėk dar truputį,- prašė Harry‘is.

Vairuotojas jau sėdėjo priekyje. Mes įlipome į mašinos galą ir Harry‘iui linktelėjus pajudėjome.

-Eikš pas mane,- pakvietė jis ir aš prisiglaudžiau prie jo. Nebeišlaikiau ir pravirkau. Harry‘is nieko nesakė, tiesiog apkabino ir raminamai glostė nugarą.

-Aš taip negaliu...- išlemenau kūkčiodama.

-Nesakyk taip, juk mes mylim vienas kitą. Dėl to verta stengtis. Laikas greitai bėga. Pamatysi vėl greitai būsiu pas tave.

-Bet tada vėl greitai išvyksi,- tyliai sumurmėjau.

-Liuse, baik. Nustok taip galvoti. Manai man lengva tave palikti?

Nekreipiau dėmėsio į jo klausimą.

-Kada susitiksim kitą kartą?- paklausiau liūdnai.

-Ne šį, bet kitą savaitgalį. Jis jau seniai suplanuotas kaip atokvėpis po albumo įrašinėjimo. Būsiu dar penktadienį apie pietus.

Mažumėlę pralinksmėjau. Jau su šiokia tokia šypsena atsitraukiau nuo jo.

-Tikrai?

Jam palengvėjo kai pamatė mano šypseną.

-Tikrai tikrai,- užtikrino taip pat šypsodamasis.- Ir jau esu supanavęs ką veiksime.

Aiktelėjau iš smalsumo.

-Ką?? Prašau pasakyk!!

-Net nesvajok. Tai bus staigmena.

-Ohhh!! Kaip dabar aš ištversiu tas dvi savaites? Tu toks žiaurus,- tariau ir jau užsimojau trinktelėti jam į petį, bet jis sugavo mano ranką ir staigiai prisitraukė prie savęs. Nusijuokiau ir įsitaisiau jo glėbyje patogiau.

-Tuomet bent pasakyk kam turėčiau pasiruošti?- sušukau nepatenkinta.

-Gerai jau gerai. Aš ketinu tave pagrobt. Išvyksim penktadienį, grįšim sekmadienį. Tau reikės tavo paso ir keleto drabužių. Viskuo kitu pasirūpinsiu aš,- mįslingai tarė.

-Paso?! Mes kur nors skrisim?

-Daugiau nieko nebesakysiu. Tai viskas ką tau reikia žinoti,- užbaigė tvirtai ir supratau, kad daugiau nieko iš jo neišpešiu.

Važiavome tylomis. Stebėjau kaip jis žaidžia su mano pirštais.

Su kiekvienu nuvažiuotu kilometru įtampa vis kilo. Jaučiausi lyg dusčiau.

Atpažinau kelią. Jis vedė į tą pačią pievelę, kurioje sraigtasparnis buvo praeitą kartą. Netrukus sustojome. Lyg apdujusi išlipau iš mašinos. Sekiau Harry iki pat sraigtasparnio. Prieš lipdamas jis atsisuko ir paskutinį kartą mane pabučiavo. Užsimerkiau ir išgirdau kaip trinkteli uždaromos durys. Kažkieno rankos patraukė mane tolyn.

Prisiverčiau atsimerkti. Kaip tik suspėjau pamatyti kaip lėktuvas pradingsta horizonte.

42DALIS

Neskubėdama valgiau atneštus ledus ir žvalgiausi aplink. Į laikrodį žvilgčiojau kone kas pusę minutės. Atrodė, kad laikas sustojo.

Pagaliau po amžinybę trukusių dešimties minučių pamačiau jį išnyrantį iš minios. Žiūrėjo tiesiai į mane žavingai šypsodamasis. Vis dar negalėjau patikėti kad esu jo mergina!

-Atleisk, kad taip ilgai užtrukau,- prabilo vos atsisėdęs priešais.

-Viskas gerai. Sutvarkei tą savo reikalą?

-Taip, viskas puikiai pavyko.

Kalbėdamas jis atrodė labai laimingas. Žiūrėdamas man į akis paėmė man už rankos.

-Noriu tau kai ką pasakyti,- pradėjo surimtėjęs.

Sunerimau, bet tylėjau ir laukiau.

-Tu esi nuostabi mergina ir aš tave myliu,- tiesiai išrėžė jis.

Nusišypsojau ir paraudau.

-Taip aš tikrai tave myliu,- dar kartą pakartojo jis šiltai šypsodamasis.- Deja, man baisiai nepatinka, kad kiti apie tai nežino. Suprask, esu tikrai pavydus! Todėl noriu jog visi žinotų, kad tu esi užimta. Štai kodėl noriu tau padovanoti šitą. Tai bus ženklas, kad tu esi mano,- kalbėjo jis traukdamas iš kišenės aksomu aptrauktą dėžutę.

Įtariai kilstelėjau antakį, bet nieko nesakiau. Stebėjau kaip jis atidaro dėžutę ir ištraukia gražiausią mano gyvenime matytą apyrankę. Manyčiau ir brangiausią. Tai buvo sidabrinė apyrankė su prie jos prikabintomis sidabrinėmis radėmis. Gerai įsižiūrėjusi perskaičiau: Harry‘s girl

41DALIS

Dar nebuvau pilnai pabudusi, kai pajutau kaip kažkas žaidžia su mano plaukais. Nusišypsojau ir atsimerkiau.

-Labas rytas,- pasisveikino Harry‘is tooookiu balsu, kad galvojau susileisiu vietoj.

-L-l-labas rytas,- sumekenau.

Ačiū Dievui jis tik nusijuokė. Bijodama dar labiau apsikvailinti tylėdama prigludau prie jo. Pro priekinį mašinos langą puikiai matėsi kaip teka saulė. Stebėjau dangų ir nenorėjau pajudėti. Nuo svajų mane patraukė Harry‘io balsas.

-Ar eisi šiandien į mokyklą?

-Priklauso nuo to kada tu išvyksti.

Jis nusijuokė.

-Manyčiau apie penktą jūsų laiku.

-Tada tikrai neisiu.

-Ar per mane neturėsi problemų?

-Koks tu rūpestingas,- tariau ir pabučiavau jį.- Bet dėl manęs nesijaudink, susitvarkysiu. Tikrai, nesirūpink.

-Visada rūpinsiuosi tavim,- užtikrino jis ir tvirčiau mane apkabino.

Po kelių minučių paklausė:

-Ką šiandien nori nuveikt?

-Net nežinau. Galėtum pakviest mane į pirmą oficialų mūsų pasimatymą,- kandžiai atšoviau.

-Puikiai sugalvota. Ką paprastai per pasimatymus poros veikia tavo mieste?

-Ha, pasirinkimas nėra labai didelis. Jie eina pasivaikščioti mieste, eina pasivaikščioti parke ir... O taip! Eina pasivaikščioti prie ežero!

-Deja bet vaikščioti aš nenusiteikęs. Ką manai apie įprastą kiną ir picą po jo?

Nusijuokiau.

-Skamba puikiai. Bet tada turim judėt jau dabar, nes artimiausias kinas yra už kokių dviejų valandų kelio.

-Na tai ir judam,- nusprendė jis ir pakštelėjo man į nosies galiuką.- Eik rengtis, o aš jau pradėsiu važiuot.

Palaukiau kol jis atsisės prie vairo ir tik tada griebiau drabužius. Greitai persirengiau ir netrukus jau sėdėjau šalia vairuojančio Harry‘io.

40DALIS

-Nebenoriu niekur važiuoti. Liekam čia,- paprašiau truputį atsitraukusi.

-Ir negi galiu tau atsakyti?

-Tikrai ne!- pasišaipiau ir pabučiavau jį į skruostą.

Apsižvalgiau. Į visas puses driekėsi vien tik laukai.

-Nori persirengt?- paklausė Harry.

-Taip. Lipu į galą ir net nebandai žiūrėt,- įspėjau.

-Gerai jau gerai, nežiūriu...

Persirengiau ir pasikviečiau Harry. Kadangi mašina buvo superinė, sėdynė galėjo atsilošti ir taip sudaryti visai pakenčiamą lovą.

Harry atsigulė, o aš įsitaisiau šalia. Jis iš kažkur ištraukė pledą ir juo mus užklojo.

-Viskas gerai?- pasiteiravo.

Vietoj atsakymo pabučiavau jį.

-Aišku?- paklausiau atsitraukusi.

-Neesu įsitikinęs. Gal nori pakartoti?

Nusijuokiau ir kumštelėjau jam į šoną.

-Žinai kad tikriausiai įstatei mėlynę pasaulinio garso gražiuoliui?

-Palauk, tuoj pasirūpinsiu, kad būčiau tikrai įstačius tau mėlynę!!!

Jau norėjau trinktelėti jam dar kartą tačiau jis pirmas pradėjo mane kutenti. Nesiliovė kol aš nepradėjau dusti iš juoko.

-Ar daugiau nesmurtausi prieš savo vaikiną?- paklausė vis dar nepaleisdamas mano rankų.

-Tikrai ne! Prižadu...- išstenėjau šiaip ne taip.

-Na tai puiku,- tarė lyg niekur nieko.- Tada galim eit miegot.

-Labanakt Harry,- sušnibždėjau.

-Labanakt Liuse,- sumurmėjo jis ir pabučiavo man į kaktą.

39DALIS

Mums artėjant prie namų man dingtelėjo puiki mintis.

-Klausyk Harry, aš galėčiau pasakyti tėvam, kad nakvosiu pas Nora, o ištikrųjų būsiu su tavim. Ką manai?

-Na...- nutęsė jis.- Žinok aš greičiausiai miegosiu mašinoj, nenoriu dėmesio pritraukt, tai kažin ar tau čia bus patogu.

Papurčiau galvą.

-O tu neįsikerti ar ne?

Harry kreivai pažvelgė į mane.

-Ko neįsikertu?

-Man nesvarbu kur ir kaip mes miegosim, aš tik noriu su būti su tavim.

Jo veidą nušvietė 120 vatų šypsena.

-Tuomet gerai,- tarė jis imdamas mane už rankos.- Važiuojam iki tavo namų.

Važiavom vos kelias minutes. Harry‘is liko mašinoj, o aš nuskuodžiau namo. Pokalbis su tėvais buvo nesunkus. Dažnai nakvodavau pas Norą, todėl jie nieko nenutuokė. Greitai įsimečiau drabužius persirengti ir atsisveikinau su tėvais. Prieš grįždama į mašiną dar greitai paskambinau Norai ir išdėsčiau visą planą. Ji žinoma sutiko ir dar pažadėjo, kad jei tėvai sugalvotų patikrint ji mane pridengs.

Baigusi pokalbį bėgte grįžau į mašiną.

-Na ir kaip?- paklausė Harry.

-Puikiai. Tėvai nieko neįtaria,- nusišypsojau ir atsidususi paklausiau.- Tai kur traukiam?

-Kaip jau sakiau, teks miegot mašinoj. Taigi nėra skirtumo,- gūžtelėjo jis užvesdamas mašiną.

-Bet juk čia nestovėsim visą naktį, tikiuosi?

Prieš atsakydamas Harry‘is nusijuokė.

-Na manyčiau, kad ne. Esu atviras pasiūlymams.

-Neturiu minčių... Tokioj situacijoj dar nebuvo tekę atsidurt.

-Ir ačiū Dievui! Tikrai nenorėčiau, kad varytumėm į ten kur buvai su kitu. Beje ar daug buvo tų kitų?- atsainiai paklausė nežiūrėdamas į mane.

Mačiau, kad jam neramu, todėl suskubau jį nuraminti.

-Sarašas prasideda Tomu ir baigiasi tavim. Manyčiau tai reiškia, kad tų kitų be tavęs buvo vienas. Laimingas?- pasišaipiau.

-Net neįsivaizduoji kaip,- išsišiepė jis, bet tada surimtėjo.- O tas Tomas daugiau prie tavęs nekibo? Nes jei lindo, tai šį kartą sulaužysiu ne tik nosį.

Nuo jo žodžių pasidarė šilta ir gera.

-Sustabdyk mašiną,- paliepiau.

-Kaip suprast? Čia dėl jo? Aš jį užmušiu...

-Tiesiog sustabdyk mašiną!- griežčiau įsakiau.

-Stabdau, kas negerai? Gali pasakoti man viską.

Tą akimirką kai mašina sustojo atsisegiau diržą ir vikriai užsiropščiau Harry‘iui ant kelių.

-Liuse?- nesusigaudė jis.

-Tu pats nuostabiausias,- pasakiau ir apkabinau jį.

Po akimirkos sušnibždėjau į ausį:

-Aš tave myliu Harry.

Jis trumpam sustingo iš nuostabos. Bet tada staigiai atsipeikėjo. Pajutau kaip jo rankos apsiveja mano liemenį ir stipriai priglaudžia.

-O aš myliu tave Liuse.

38DALIS

-HARRY! Ką tu padarei???

Atsistojau visa šlapia, o jis juokėsi.

-Na taip tai ir nepaliksiu...

Po kelių akimirkų jau abu sėdėjome vandenyje ir taškėmės kaip maži vaikai. Lakstėmė po vandenį vis griuvinėdami, peršlapdami iki paskutinio siūlo.

Kai pagaliau išlipom į krantą drebėdami kaip kačiukai, trinktelėjau jam į petį.

-Ką dabar daryti? Naujų drabužių tai neturiu! Jei pasigausiu plaučių uždegimą tu būsi kaltas.

Harry‘is prisitraukė mane arčiau ir apkabino.

-Juk pats galiu tave sušildyti,- pasakė ir pabučiavo.- Geriau?

-Ne tiek, kad nenorėčiau persirengti,- nerūpestingai atšoviau.

-Oj tu beviltiška,- sudejavo jis.- Eikš, turiu savo drabužių, atsivežiau iš Londono. Ką nors rasim.

Nuskubėjom prie mašinos ir jis ištraukė man savo didelį megztinį. Jau ruošiausi nusirengti šlapią bliuskę, kai pamačiau, kad jis žiūri.

-Gal galėtum?

Jis pavartė akis ir nusisuko.

-Ištvirkėlis...- sumurmėjau.

-Viską girdėjau!

Sukikenau ir nusitraukiau šlapią bliuskę. Greitai užsimečiau jo megztinį. Tada iš kuprinės ištraukiau sportines kelnes ir persimoviau džinsus.

Kai Harry‘is irgi persirengė surengėme iškylą. Buvome išbadėję todėl valgėme greitai. Po vakarienės atsigulėme ant žolės. Aš padėjau galvą jam ant peties, o jis mane apkabino. Kartu stebėjome temstantį dangų. Tai privertė prisiminti, kad jau vakaras, o mano tėvai nežino kur esu. Pūstelėjo šaltas vėjas ir aš sudrebėjau. Harry tarė:

-Manyčiau tikrai sušaldysiu tave. Reikia keliauti.

-Kaip tik apie tą patį galvojau.

Jis nusijuokė ir pabučiavo man į kaktą.

-Matai, mes jau skaitom vienas kito mintis.

Nenoromis kelėmės ir rinkomės daiktus. Netrukus jau buvome kelyje. Išsitraukiau telefoną. Penki praleisti skambučiai. Du nuo mamos ir trys nuo Noros. Ha, Norai rūpiu labiau negu  tėvams, pralinksmėjusi pagalvojau.

37DALIS

Nieko jam neatsakiau tik nusišypsojau. Vėl sėdėjome tyloje. Šį kartą ramybę sudrumstė mano skrandis.

-Kažkas skundžiasi?- linksmai paklausė Harry‘is.

-Jau seniai pastebėjau kad nesugebu valdyti kai kurių savo kūno dalių. Bet turiu sutikti, aš išbadėjusi. Ką darom?

-Kadangi esu nuostabiausias vaikinas planetoje, pagalvojau apie viską. Mašinoje yra pintinė su maisu, todėl mes galime surengti iškylą.

Greitai stryktelėjau nuo žemės ir truktelėjau aukštyn Harry. Ketinau mauti prie mašinos, bet jis mane sulaikė. Nutaisęs šypseną, kuri nieko gero nežadėjo tarė:

-Ką manai jei prieš valgį eitume išsimaudyti? Juk oras puikus!

-NET nemėgink... Dar aiškiai per šalta. Eime valgy... HARRY!!! NE!!!- suklykiau kai jis pakėlė mane ant rankų ir patraukė link ežero.

-NE HARRY!!! PRAŠAU NEREIKIA!!!- spardžiausi visą kelią. Likus vos žingsniui iki vandens Harry‘is sustojo.

-O kas man už tai jei sustosiu?- paklausė linksmindamasis.

-Prašau nereikia. Būk geras nuleisk žemyn. Sugalvosiu kaip atsilyginti vėliau. Tik nuleisk!

Po kelių akimirkų jau stovėjau ant kietos žemės.

-Kad jau nenori maudytis, eime valgyti,- tarė Harry‘is ir apsisuko eiti link mašinos. O man kažkas užplaukė: pritūpusi pasiekiau vandens ir aptaškiau jo nugarą. Kai jis lėtai atsisuko supratau padariusi baisią klaidą.

-Harry nepyk, aš netyčia... Būk geras, prašau Harry... NEEE!!!!

Po akimirkos jau sėdėjau vandenyje.

36DALIS

Harry‘is nieko neatsakė tik stipriau suspaudė mane glėbyje. Taip sustingę sėdėjome tikrai ilgai. Buvo taip gera, kad nejutau nei kietos žemės, nei šaltoko vėjo nuo miško pusės.

Jis prabilo pirmas.

-Ateityje, kai pamatysi panašių nuotraukų ar straipsnių, netikėk jais. Jeigu nuspręsčiau viską baigti, aš tikrai atvykčiau pas tave. Niekada taip tavęs neįskaudinčiau.

-Gerai, turėsiu tai galvoje, bet būtų geriau kad tai nepasikartotų. Žinau, mes neskelbiam apie savo santykius, tačiau nereiškia, kad tu gali elgtis kaip nori.

-Ar čia tik ne pavydas kalba?- pasiteiravo Harry‘is išsišiepęs.

-Gali vadinti kaip nori. Ir nesuprantu kas čia juokingo?! Tu man dar nepaaiškinai kas ji tokia, tai gal teiktumeisi?- užsipuoliau suirzusi dėl jo nerūpestingumo.

-Raminkis Liuse, juk jau sakiau, kad ji man nieko nereiškia. Tiesiog kažkokia fanė, kurios nė akyse neesu matęs, puolė man ant kaklo. Nenustebčiau jei koks žunalistas būtų jai užmokėjęs, dėl gero kadro. Neleisk, kad šis nesusipratimas sugadintų ir taip trumpą laiką kai esame kartu.

Bekalbėdamas jis žaidė su mano rankos pirštais ir net nepajutau kaip irzlumas pranyko taip staigiai kaip ir atsiradęs. Jau apgailestaudama tariau:

-Nežinau kas su manim darosi. Nu bet tu įsivaizduok save mano vietoj.

-Žinau, aš pats esu baisiai pavydus,- prisipažino jis.- Daugiau nekalbėkim šia tema, gerai?

-Taip, negalėčiau labiau sutikti. Taigi kada turi grįžti šį kartą?- paklausiau nenorėdama išgirsti atsakymo.

Harry‘is atsiduso.

-Negali sugalvot linksmesnių temų? Na bet jei nori žinoti, tai grįžti turiu tik ryt, gavau šiek tiek laisvo laiko.

Nežinojau džiaugtis ar nervintis dėl jo atsakymo.

-Tikrai? Nuostabu!!!- nusišypsojau truputį dirbtinai ir neva nerūpestingai paklausiau.- O kur nakvosi?

Tada jis baisiai mane nustebindamas nusijuokė.

-Kas čia tokio juokingo?- nesusigaudžiau.

-Ak, Liuse. Tai kad liksiu per naktį, nereiškia, kad turėsi permiegot su manim,- paprastai lyg kalbėtų apie orą atsakė jis.

-Iš kur ištraukei kad aš apie tai pagalvojau?

-Aš tave pakankamai gerai pažįstu. Beto tu sėdi prie pat manęs, iškart pajutau kaip įsitempei.

Paraudau.

-Na gerai, gal tu ir teisus. Aš tikrai dėl to sunerimau,- prisipažinau norėdama skradžiai žemę prasmegti.

-Su kokiais vaikinais tu prieš tai buvai, kad susidarei apie mūsų giminę tokį požiūrį?

-Čia jau visai prasta tema pokalbiui,- sumurmėjau.

-Negalėčiau labiau sutikti,- nusijuokė jis, o tada surimtėjo.- O kaip dėl nakties tai gali būt rami. Neversiu tavęs daryti to ko nenori, aišku?

Atrodė kad jis visiškai nesutriko, o štai aš jaučiausi pasimetusi ir sutrikusi. Negrabiai linktelėjau.

-Ar tikrai aišku Liuse? Tu neturi nervintis dėl to paties per kiekvieną mūsų pasimatymą.

-Tu tikriausiai pats nuostabiausias vaikinas visoje planetoje. Kaip man pasisekė tave sutikti? – paklausiau ir padėjau galvą jam ant peties.

-Spėju gimei po laiminga žvaigžde. Bet ir man labai pasisekė, taigi mes abu laimės kūdikiai.

35DALIS

Kadangi vis dar atrodžiau kaip neseniai verkusi, mokytoja išleido mane be didesnių klausinėjimų. Ir štai jau lėkiau į mokyklos kiemą. Harry‘is stovėjo prie mašinos. Prilėkusi dar kartą atsidūriau jo glėbyje.

-Kad tu žinotum kaip tavęs pasiilgau,- sušnibždėjo man tiesiai į ausį ir aš suvirpėjau.

-Žinau, puikiai žinau,- atsakiau dusliai.- Pakubėkim, jei nenori, kad kas nors tave atpažintų.

-Eime,- sutiko jis ir viena ranka atidarė man dureles.

Atsisėdau, o Harry‘is rūpestingai užsegė man diržą. Tada pabučiavo ir uždarė duris. Bėgte aplėkė mašiną ir įšoko į vairuotojo pusę. Bet vietoj to, kad užvestų mašiną, palinko prie manęs ir dar kartą pabučiavo. Kai atsitraukė abu sunkiai gaudėme kvapą. Buvau visiškai be orientacijos. Stebėjau kaip jis išvažiuoja iš mokyklos kiemo. Viena ranka vairavo, o kitoje spaudė mano pirštus kas kelias minutes prispausdavo prie savo lūpų.

-Kur mes važiuojam?- paklausiau kai jau galėjau kalbėti.

-Neįsivaizduoju. Tik noriu pabūti su tavim vienas. Žinai tokią vietą?

-Oras labai geras, tai galbūt nuvažiuokim prie ežero?

-Puiku. Rodyk kelią gražuole,- pasakė ir vėl pabučiavo man pirštus.

Visą kelią tylėjau nenorėdama sugadinti tobulo laiko nereikalingais žodžiais.

Pagaliau pasiekėme nedidelį ežerą. Ten buvo jaukus nedidelis priėjimas prie vandens, o aplink stūksojo medžiai. Ideali vieta slėptis, pamaniau lipdama iš mašinos.

-Tu turėtum palaukt kol aš atidaryčiau tau duris,- pastebėjo Harry‘is vėl apkabinęs.

-Koks džentelmenas. Nykstanti rūšis,- sukikenau.

-Čia ne džentelmenų nebėra, o damų, kurios vertos pastangų. Tu viena iš nedaugelio.

Žiūrėjau į jo šypseną ir kvėpuoti darėsi vis lengviau. Atrodė, kad krūtinę užgulęs akmuo kažkur dingo.

-Kaip aš tavęs ilgėjausi,- atsidusau.

-Ššš, nereikia, nekalbėkim apie tai. Tiesiog būkim kartu, gerai?

-Gerai,- atsakiau ir pasistiebusi jį pabučiavau.

Nežinau kiek laiko praėjo kol atsiplėšėme vienas nuo kito. Nepatenkinta susiraukiau. Harry‘is nusijuokė.

-O tu godi mergina. Tai pirma prasta tavo savybė.

-Neprisišnekėk, nes manęs dar piktos nematei.

-Manau kai tvarkeisi su savo buvusiu, tai buvai tikrai nemeili,- paerzino.

Sarkastiškai prunkštelėjau.

-Aš rimtai supykstu tik ant tų kurie man rūpi. Su Tomu buvau suirzusi ir tiek. Bet va Noros turėtum atsiprašyt, nes per tave ji turėjo susidurt su mano pykčiu.

-Na aš jai ir taip skolingas. Juk ji atvedė mane pas tave šiandien. Reiks būtinai padėkot. Tai tu pykai ant manęs?

Prisėdome ant ežero kranto, kur augo minkšta žolytė. Įsitaisiau tarp Harry‘io kojų ir nugara atsirėmiau į jo krūtinę.

-Žinoma, kad pykau. Iš pradžių dar bandžiau tai neigti, bet paskui pasidaviau. Suprask, juk visą savaitgalį nieko neparašei, o tada internete tokią nuotrauką pamačiau. Kaip turėjau jaustis?

-Viskas gerai, aš suprantu. Bet kai susitikom neatrodė kad labai pyktum,- nusišypsojo.- Jei gerai pamenu šokai tiesiai man į glėbį.

-Ai tai kad ant tavęs pykt neįmanoma. Beto juk atvykai pas mane, taigi neesu tau tuščia vieta.

-Aišku neesi. Iš tiesų, tai manau, kad baigiu tave įsimylėti Liuse,- sušnibždėjo prie ausies.

Pasukau veidą prie jo ausies ir sumurmėjau:

-Gerai, nes aš jaučiu tau tą patį.

34DALIS

Mokykloje buvo klaiku. Visos directionierės kalbėjo apie vieną ir tapatį: Harry su ta blondine. Nuotaika po kiekvienos pertraukos vis blogėjo, nors nemaniau, kad galima jaustis dar prasčiau. Po trečios pamokos jau pykau ant viso pasaulio, todėl mano įniršį turėjo atremti Nora. Ji paskambino ir kai aš pakėliau ragelį iškart užsipuoliau.

-Ko tu nori?

-Wow, kažkam šiandien prasta nuotaika.

-Tai nori tu ko nors ar ne? Jei ne tai atsikabink! – niršau.

-Raminkis žmogaus. Nieko nepakeisi šitaip liedama pyktį ant kitų. Pati žinai ant ko pyksti ir kitiems nereikia kentėti dėl to. Susitinkam?

Pasistengiau sušvelninti toną.

-Nepyk Nora, tu teisi. Baisiai ant jo pykstu, bet susitvarkysiu. Jei jis mane taip lengvai pamiršo aš irgi galiu padaryti tapatį. Pamatysi man viskas bus ge...

Nutilau nes per mokyklos radiją pasigirdo pirmi Should‘ve kissed you žodžiai.

-Nora ateik į antro aukšto tualetą. Aš ten būsiu, paskubėk,- greitai išbėriau, beveik bėgdama į ten. Padėjau ragelį ir tvardžiausi kad nepratrūkčiau koridoriuj.

Įlėkiau į tūliką ir atsirėmiau į kriauklę. Nepaisant mano pastangų veidu jau ritosi ašaros. Vis šluosčiausi jas, tačiau jų vietą keitė kitos.

Nora užtruko. Pertrauka baigėsi o ji vis nesirodė. Turėjau grįžti į pamoką, bet nusprendžiau likti čia ir nusiraminti iki galo. Staiga man už nugaros atsidarė durys.

-Nora, pagaliau, kur tu din...

Užsičiaupiau, nes ten buvo ne Nora. Netikėdama savo akimis kelis kartus pamirksėjau.

-Harry?...- sušnibždėjau.

Prieš mane tikrai stovėjo Harry‘is. Netekusi žado stebėjau kaip jis eina artyn. Vis dar tylėdamas, pakėlė ranką ir nubraukė neišdžiūvusias ašaras man nuo skruosto. Suvirpėjau ir užsimerkiau nuo jo prisilietimo.

-Liuse... Aš...- pradėjo bet užsikirto nežinodamas ką pasakyt.

Vietoj to jis paėmė mane už rankos, prisitraukė artyn ir taip stipriai apkabino, kad beveik negalėjau kvėpuoti. Įsikniaubiau į jo kaklą, o jis man į plaukus. Atrodė, kad laikas sustojo.

-Atleisk,- tyliai iškvėpė Harry ir aš akimirksniu viską pamiršau. Bet ji nesustojo ir kalbėjo toliau:

-Baisiai tave įskaudinau, bet žinok viskas netiesa. Negalėčiau taip pasielgt. Aš taip gailiuosi... Atsiprašau...

-Ššš...- nutildžiau, prispausdama pirštą jam prie lūpų.- Neatsiprašinėk. Svarbu kad tu čia. Daugiau nieko nereikia.

Tada aš pasistiebiau ir pabučiavau jį. Harry‘io rankos apsivijo mano liemenį ir prispaudė prie savęs. Po kelių akimirkų jis atsitraukė, bet kakta vis dar lietėsi prie manosios. Atrodė kur kas linksmesnis. Akyse vėl sužibo velniškos kibirkštėlės.

-Bėk, pasiimk daiktus ir dingstam iš čia.

-Tuoj grįšiu,- taip pat sušnibždėjau ir nenorom atsitraukiau.

-Būsiu kieme, prie mašinos,- tarė man pavymui.- Paskubėk.

Po akimirkos jau lėkiau koridoriumi vis dar netikėdama tuo kas vyksta.

33DALIS

Likusi dienos dalis buvo puiki kaip ir visa savaitė. Gera nuotaika ir šypsena niekaip nedingo nuo mano veido. Vienintelis dalykas kuris neramino buvo tai, kad Harry‘iui vis sunkiau sekėsi rasti man laiko. Nora iš visų jėgų stengėsi pakelti man nuotaiką ir bent trumpam išstumti iš minčių Harry, bet kad ir kaip stipriai ji bandė, antros savaitės gale buvau visiškoj depresijoj. O Harry vis rečiau mane pradžiugindavo savo dėmesiu.

Savaitgalį prabuvau namie. Negalėjau niekur eiti, būti su draugais. Nors buvau prižadėjusi Norai, neatsispyriau ir parašiau DM.

„Hi Harry. Haven‘t you forgot about me? Tomorrow will be two weeks since we are together. Miss you badly...“

Pusvalandis, valanda, pusantros, dvi... Laikas bėgo, o iš Harry‘io nebuvo jokio atsakymo. Slankiojau po namus it vaiduoklis, kol galų gale pasislėpiau savo kambary. Neatlaikiau ir kritusi ant lovos pradėjau verkti. Įsikandau į pagalvę, kad niekas neišgirstų. Ir būtent tą akimirką kai visiškai nenorėjau su niekuo kalbėti suskambo telefonas. Pakėliau ragelį tik todėl, kad skambino Nora.

-Nora, dabar nenoriu su niekuo kalbėti.

-Tai tu jau žinai?- paklausė ji užjaučiančiu balsu.

Nustebau.

-Ką žinau?

-Na apie Harry.

-Žinau tik tai, kad jis visą savaitgalį man neparašė ir nepaskambino. Tai knisa ir aš nerandu sau vietos.

-Oj Liuse, man taip nesmagu, kad aš turiu tau papasakoti. Taip gaila...

-Nenervink, juk jam viskas gerai?- paklausiau sunerimusi.

-Jam viskas gerai, netgi per daug gerai. O aš maniau, kad jis padorus, tavęs neįskaudins...

-Ką tu čia sapalioji?! Kalbėk aiškiai, pasakok!

-Tikiuosi tu sėdi. Tik labai nenusimink, jis to nevertas.

-NORA!

Jis atsiduso ir prakalbo.

-Internete pasirodė nuotraukos iš vakar dienos. Harry‘is ten su kažkokia blondine nufotografuoti. Jis laiko ją apkabinęs ir bučiuoja.

Nora vis dar kažką pasakojo, bet aš nekreipiau dėmesio. Telefonas išslydo iš rankų ir nukrito ant grindų.

Bandžiau įtikinti save, kad tai netiesa. Juk ji galėjo būti paprasta fanė, o gal sena draugė? Įgavusi vilties čiupau telefoną. Nora šaukė mane vardu.

-Aš čia. Nora, o ar jis ką nors sakė? Ar komentavo?

-Na jis nieko nekomentavo, bet ta merga twitter‘į apsiskelbė, kad jie kartu praleido naktį jo kamb...

-Tylėk! Aš tuo netikiu. Jei išgirsiu tai iš jo paties tada patikėsiu. Nepasakok man daugiau nieko. Esu tikra jis man viską paaiškins, juk nepaliktų taip lyg niekur nieko.

-Ak Liuse...- atsiduso Nora.

-Nesakyk taip, jis kitoks,- tvirtai pareiškiau.

-Tikiuosi, kad tu teisi. Jo paties labui, nes tu nuostabi mergina ir jis tavęs nevertas.

-Nustok mane guosti. Prašau baik.

-Gerai, tuomet susitiksim ryt, mokykloj?

-Taip susitiksim. Iki.

Padėjau ragelį. Kad ir ką kalbėjau Norai, savęs neįtikinau. Pagaliau atėjo vakaras. Paskutinį kartą patikrinau telefoną ir dar kartą nusivylusi padėjau jį atgal. Atsiguliau ir sunkia širdimi užmigau.

32DALIS

Tapati šypsena lydėjo mane ir visą rytą iki trečios pamokos. Turėjau susiprasti kad kas nors sugadins man nuotaiką. Per pirmą ilgąją atėjau į antro aukšto fojė, kaip ir kiekvieną dieną. Belaukdama Noros prisijungiau į savo naują twitter‘į . Žiūrinėjau paskutinius Harry‘io tweet‘us, kai netoliese prie stalo prisėdo grupė panų iš paralelinės klasės. Visų jų dėmesį buvo patraukusi didžiausia Noros priešė Gabė. Ji kalbėjo taip garsiai, kad net nenorėdama girdėjau.

-Žodžiu viskas patvirtinta. Harry oficialiai paskelbė, kad visas tos „Liusės“,- nupiešė ore kabutes.- reikalas yra netikras. Tai tiesiog reklama. Argi jums nesakiau? Harry‘is laukia tos vienintelės. O tai juk beabejo aš.

Visos sukikeno iš tų jos sapalionių, o Gabė atrodė baisiai patenkinta. Jau norėjau įsiterpti, bet pasirodė Nora.

-Ačiū Dievui pasirodei, nes būčiau pasmaugus tą lopę.

Nora nusijuokė.

-Būtum padarius pasauliui paslaugą,- patikino ji.- ką tokio šį kartą padarė?

Greitai persakiau viską ką girdėjau. Nora prisimerkė iš pykčio.

-Žinau ji erzina, bet sako tiesą. Harry‘is tikrai taip sakė.

Nustebau.

-Rimtai? Neišsigalvojat?

-Aš ir ji? Tu gal juokauji? Greičiau žemė nustotų suktis negu aš bent pasisveikinčiau ją.

-Tai iš kur ištraukei tas naujienas?

-Skaičiau internete. Bent nutuoki kodėl jis taip pasielgė?

Susimąsčiau.

-Žinau!- šūktelėjau taip garsiai, kad keli mokiniai netoliese atsisuko į mus. Toliau kalbėjau tyliau.- Aš paprašiau jo neviešinti mūsų draugystės. Čia viskas tik mano labui!

Iškart atgavau gerą nuotaiką.

Vis dar buvau prisijungusi prie twitter‘io todėl nusiunčiau Harry‘iui DM.

„Thanks for being sooo sweet. Miss you so much!“

Žinojau, kad Harry‘iui nemažai žmonių rašo DM, bet jis prižadėjo, nuolat stebėti mane ir atsakyti į visus tweet‘us skirtus jam.

Plepėjom su Nora apie pamokas ir 1D, o aš kas minutę tikrinau ar Harry‘is man neatsakė. Pagaliau neiškentusi Nora tarė:
-Žinai, esu beveik tikra, kad jis tau greičiau neatrašys, nesvarbu kiek kartų tikrinsi.

Atsidusau ir paklausiau:

-Negi aš tokia beviltiška? Juk vos vakar matėmės, o jau šiandien taip jo ilgiuosi.

-Pamatysi laikas greitai prabėgs,- supratingai sumurmėjo ji.

Vėl žvilgtelėjau į twitter‘į ir šį kartą vos nesuklykiau iš laimės.

-Jis parašė! Nora! PARAŠĖ!

-Ramiau, juk yra žmonių aplink. Parodyk ką parašė!

Žinutė buvo tokia:

„Thanks baby, but what have i done? Oh, and I miss you badly too“

Ir tuomet man nespėjus atrašyt, pasirodė kita žinutė.

„Sorry girl, but I have rehearsal with guys. They all are saying hi to you and of course to Nora. Will tweet you in the evening, ok?“

Besidaužančia širdim ir su šypsena veide spaudžiau klavišus.

„Okay. Have good day J“

-Ar tu skaitei? Visi penki vaikinai pasakė man labas!!! OMG!!! Tai geriausia diena mano gyvenime!!!- laiminga fangirl‘ino Nora.

Tada nuskambėjo skambutis į pamoką ir mes atsisveikinom.

31DALIS

Išlipau prie Noros namų. Nusivaliau ašaras ir patraukiau link jos durų. Noros kieme nebebuvo, priėmiau tai kaip teigiamą ženklą. Duris atidarė jos sesė Grytė.

-Sveika Liuse. Nora namie, bet kažkokia keista. Daugiau nenormalesnė nei visada.

-Žinau kas jai. Pati tai ir sukėliau. Reikia viską paaiškinti, todėl ir užsukau,- tariau su šypsena.

Grytei palengvėjo.

-Ačiū Dievui, nes aš kaip tik turiu išeit. Sėkmės su ta beprote.

Nusijuokiau ir užėjau į vidų. Patraukiau prie Noros kambario. Išgirdau kaip Grytė užtrenkia ir tik tada įėjau.

Noros reakcija buvo nenuspėjama.

-Kas per šūdas? Čia rimtai viskas įvyko ar aš jau visai nuo proto nušokau? Aiškini man viską!- užsipuolė ji.

Sukikenau, bet pamačiusi jos žvilgsnį nutilau.

-Tau čia juokinga?! Nes man tai ne. Rimtai svarstau ar neturių problemų su smegenim, o tau tai atrodo linksma?!

-Nurimk, ko tu taip nerviniesi? Su tavim viskas gerai. Harry‘is tikrai buvo čia,- patvirtinau šypsodamasi.

-Bet iš kur? Kaip jis...- Noros balsas nutrūko ir ji išsižiojo iš nuostabos pagaliau viską supratusi.- Tai tu ta Liusė?

Dar plačiau išsišiepiau.

-Aha, tapati.

Nora klestelėjo ant lovos ir pakėlė akis į mane.

-Bet... Bet kaip?.. Paaiškink, nieko nesuprantu...- paprašė pasimetusi.

Ir aš viską jai iškojau, nuo susitikimo parke iki šiandienos pasirodymo mokykloje.

-OMG!!! Mano geriausia draugė yra Harry‘io Styles mergina. OMG!!!

Nusijuokiau. Ir tada prasidėjo klyksmai, šokinėjimas ant lovos ir juokas. Fangirl‘inom kokia penkiolika minučių. Manau tai būtų trukę dar ilgiau, bet Nora panoro sužinoti kuo daugiau smulkmenų. Plepėjom kol pradėjo temti.  Grįžusi namo variau tiesiai į lovą. Užmigau su plačia šypseną veide.

30DALIS

-Atsiprašau už ją, net nenumaniau kaip ji reaguos,- tariau.

Harry tik nusijuokė ir apkabino mane per pečius. Atsirėmiau į jį.

-Tau reikėtų pamatyti kas darosi po mūsų koncertų arba kai pasirašinėjam ant plokštelių. Čia dar nieko palyginus su tuo ką ten merginos išdarinėja. Galėčiau pripasakoti tokių istorijų, kad oho!

-Manyčiau susilaikysiu nuo tų tavo istorijų. Geriau sakyk kur tavo sraigtasparnis.

-Gal pusvalandis kelio nuo čia, bet sprendžiant iš to kaip skuba Džonas, būsim daug greičiau,- liūdnai atsakė.

Suinksčiau ir prisiglaudžiau prie jo.

-Taip nenoriu skirtis su tavim!- sušukau beviltiškai.

Harry užkišo man už ausies ištrūkusią sruogą ir paguodė:

-Aš irgi nenoriu, bet pamatysi pora savaičių greitai pralėks. Nespėsi apsidairyt ir jau būsiu čia.

Liūdnai atsidusau.

-Geriau pabučiuok mane,- paprašiau žiūrėdama į akis.

Jis nusišypsojo ir pabučiavo. Didžiąją kelio dalį sėdėjome tylėdami. Buvau užsimerkusi, padėjusi galvą Harry‘iui ant peties. Staiga pajutau kaip mašina pradėjo lėtinti. Harry pajudėjo norėdamas atsitraukti, o aš paklaikau.

-Ne, ne, ne... Dar ne... Nepalik manęs...

Mačiau koks bejėgis jis jautėsi negalėdamas niekuo man padėti.

-Liuse, turi mane paleisti. Man reikia važiuoti. Prašau nesielk šitaip, juk ir taip sunku tave palikti,- švelniai įtikinėjo.

Kažkaip suėmiau save į rankas ir susitvardžiau. Abu išlipome iš automobilio. Buvome kažkokioj pievelėj iš visų pusių apsuptoj medžių. Sraigtasparnis jau kėlė milžinišką vėją. Kai toliau eiti nebegalėjau Harry atsisuko į mane. Jaučiau kaip akyse kaupiasi ašaros ir tylėjau. Jis taip pat neturėjo ką pasakyti, todėl tiesiog prisitraukė mane ir stipriai apkabino. Akimirkai atrodė, kad laikas sustojo, tačiau visa tai baigėsi kai tik jis atsitraukė. Tada dar paskubomis pabučiavo ir sušnibždėjo tiesiai į ausį:

-Lauk manęs.

Nespėjus nieko atsakyti jis staigiai atsitraukė ir paliko mane vieną. Iškart sudrebėjau nuo šalčio. Suakmenėjusi stebėjau kaip mano vaikinas bėga prie sraigtasparnio, vikriai įšoka į vidų ir užtrenkia duris. Beveik tą pačią akimirką jis pradeda kilti ir po kelių minučių pranyksta horizonte, kartu nusinešdamas dalelę mano širdies.

Labai atsiprašau kad neįkeliu naujų dalių. Ryt visą dieną būsiu namie ir tikrai įkelsiu, gal netgi kelias :) Dar kartą atsiprašau :)

29DALIS

Liepiau Harry‘iui palaukti, o pati pabeldžiau į duris. Atidariusi duris Nora atrodė nekantraujanti.

-Tai kas čia per nesąmonės? Kur čia tas vaikinas dėl kurio turėjau tiek vargti? Ir dar ar esu pakankamai gerai atrodanti, kad galėčiau susitikiti su juo?- Pasipylė klausimai.

-Atrodai puikiai. Beto tai ne dėl jo, tai dėl tavęs pačios. Eime jis kieme, laukia. Įsidėmėk jam nepatinka kai merginos klykia jam į veidą, taigi laikykis ramiai. Ir ilgai neužlaikyk, jis už kokių dešimt minučių turi išvykt. Viską supratai?

-O jetau, jaučiuosi lyg eičiau susitikt su pasaulinio lygio žvaigžde. Eime greičiau, dabar per tave nekantrauju jį sutikt!!- piktinosi Nora.

Ji užrakino duris ir mes nulipome laiptais. Atsisukau į ją ir tariau:
-Nora, norėčiau kad tu susipažintum su mano vaiki...

-AAAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Nuskambėjo ilgas klyksmas. O tada pamačiau kaip Nora apalpsta.

-Šūdas,- nusikeikiau ir pažvelgiau į Harry. Tada pradėjau žiauriai juoktis. Niekaip negalėjau nustoti kvatotis. Vos galėjau išstovėti ant kojų stebėdama kaip Harry bando pakelti ją nuo žemės ir pasodinti ant suoliuko.

-Gal trupučio pagalbos?- paklausė jis.

Truputėlį susitvardžiau , bet vis dar prunkšdama padėjau jam. Kai Nora pagaliau buvo pasodinta ant suoliuko aš prisėdau iš šono, o Harry pritūpė iš prieko.

-Gal žinai kaip ją atgaivint?- paklausiau negalėdama nesišaipyti.- Manyčiau alpstančios merginos tau ne naujiena.

Harry pašnairavo į mane.

-Paprastai padeda tai,- tarė ir paplekšnojo jai per veidą.- Ir taip man tai ne naujiena, dar šiandien vieną taip gaivint turėjau.

-Mano atvejis nesiskaito,- atšoviau bet daugiau nesišaipiau.

Pagaliau Nora pradėjo budintis.

-Sapnavau keisčiausią sapną, kokį tik...- pradėjo ji pamačiusi mane tačiau užsikirto vos atpažino Harry.

Ji šoko nuo suoliuko nepaliaujamai kartodama:

-OMGOMGOMGOMGOMGOMGOMGOMGOMG!!!!!!!!!!!!!!!!!

Galiausiai viskas susiliejo į kitą ilgą klyksmą.

Prilėkiau prie jos ir bandžiau nuraminti.

-Nora, ramiau, juk sakiau kad jam nepatinka...

-HARRY STYLES!!!!!!!!! JIS MANO KIEME!!!!! OMGOMGOMG!!!!!!!!

Nebežinojau ką daryti. Harry‘is pabandė įsikišt:

-Man irgi malonu su tavim susipažinti Nora.

Akimirką ji nutilo ir pamaniau, kad pagaliau susitvardė. Klydau.

-JIS ŽINO MANO VARDĄ!!!!!! JAM MALONU!!!!!!! O DIE VE!!!!!!!

Su šypsenėle stebėjau kaip ji šokinėja, klykia, žiūri į Harry, tada vėl klykia ir vėl šokinėja ir vėl viskas prasideda iš naujo.

Harry atsisuko į mane ir pabanksnojo į laikrodį. Linktelėjau ir priėjau prie Noros.

-Nora! Paklausyk, Harry turi išvykti, susitvardyk. Susiimk girdi?

Ji vos neverkdama mikčiojo:

-Jjiss mmamanoo kkiemmme!! Bbett kkaipp? Ašš sappnuojju?

-Aš tau vėliau viską paaiškinsiu. Negaišink jo, prašau.

Atrodė, kad šie žodžiai pagaliau ją paveikė. Ji grįžo namo, atsinešė krūvą daiktų ir paprašė, kad ant visų jų pasirašytų. Ji apipylė Harry klausimais, o aš stebėjau kaip jis maloniai atsakinėja. Galų gale Nora davė jam savo twitterį.

-Būtinai pa‘follow‘insiu tave,- atsakė jis dėdamasis lapelį į kišenę. – O dabar jau tikrai turiu lėkt. Manau dar pasimatysim. Liuse?

Priėjau artyn.

-Važiuosi su manim iki sraigtasparnio? – paklausė jis su viltimi balse.

-Žinoma,- atsakiau ir nusišypsojau.

Kaip tik tuo metu prie šaligatvio sustojo tas pats juodas Harry‘io Range Rover.

-Na, iki Nora,- atsisveikino jis ją ir dar kartą apkabino.

Mačiau kokia ji sukrėsta. Taip pat ją apkabinau ir prieš nueidama pašnibždėjau:

-Atvyksiu vos tik išlydėsiu Harry. Viską paaiškinsiu.

Iš mašinos pasigirdo nekantrus signalas ir Harry truktelėjo mane už rankos/

-Paskubėk,- paragino.

Pasidaviau jo tempimui ir nubėgau iki automobilio. Greitai įšokome į vidų ir pajudėjome, palikdami Norą suakmenėjusią.

28DALIS

-Kaip čia suprast? Visai susipainiojau. Kas jis toks?

-Staigmena. Nesijaudink, tiesiog susitvarkyk, kad atrodytum normaliai, nes paskui užmuši mane, kad neperspėjau. Daugiau neklausinėk. Būsim už dešimt minučių.

-Na gerai... Tuomet einu ruoštis. Iki,- sumišusi ji atsisveikino ir padėjo ragelį.

Atsisukau į Harry. Jis jau laukė manęs.

-Mes kur nors eisim?- paklausė nepatikliai.

-Būk geras tik neatsisakyk. Pameni aš tau pasakojau apie savo geriausią draugę Norą?- viltingai žiūrėjau jam į akis.

-Naaa,- nutesė jis.- lyg ir pamenu...

-Supranti, aš niekada neturėjau nuo jos paslapčių, o ji nuo manęs taip pat. Jaučiuosi klaikiai nepasakodama jai apie tave. Ji užmuš mane jei sužinos iš kitų, kad susitikinėju su vienu iš jos dievaičių,- aiškinau Harry‘iui.- Taigi labai prašau nueikim pas ją. Tai man tikrai svarbu.

Jis paėmė mano ranką ir tarė:

-Jei tai tau svarbu, tuomet sutinku su viskuo.

Klyktelėjau iš laimės ir puoliau jam ant kaklo.

-Ačiū ačiū ačiū!!!- nesustodama kartojau.

Harry juokėsi ir bandė sutramdyti mane.

-Ramiau Liuse žmonės žiūri,- tarė jis ir aš apsidairiau.

-Tai kad aplink nieko nėra,- atsakiau nusiraminusi.

-Bet galėtų būti. O tada jie tikrai spoksotų į tave. Atrodai kaip pamišėlė. Žinoma miela pamišėlė,- meiliai paaiškino.

-Nepamiršk pridėt tavo pamišėlė,- paerzinau.

Jis tik nusijuokė ir pabučiavo mane.

Kiekvienas bučinys su juo buvo skirtingas. Šis buvo ypatingai švelnus. Netikėtai man dingtelėjo, kad Tomas niekada manęs taip nebučiavo. Nuo tokios minties pasidarė tik dar geriau. Kai Harry atsitraukė man išsprūdo:

-Ačiū.

Nutilau ir paraudau. Jis nustebo.

-Už ką?

Neturėdama kur dėti akių atsakiau:

-Būdama su tavim jaučiuosi ypatinga. Tarsi nieko aplink nematytum tik mane. Ačiū už tai.

Jis suėmė savo pirštais mano veidą ir privertė pažvelgti jam į akis.

-Tu ir esi vienintelė kurią matau.

Nieko neatsakiau tik nusišypsojau. Jis nusišypsojo man atgal ir tarė:

-Mes turim paskubėt, nes aš tuoj turėsiu išvykt. Ir taip per ilgai užsibuvau. Eime?

-Taip,- atsakiau ir apkabinusi jo liemenį patraukiau Noros namų pusėn.

Po kelių minučių tylos, kai buvome pusiaukelyje prabilau:

-Žinai, kai skambino Nora pasakė vieną įdomų dalyką.

-Nejaugi? Ir kokį?- paklausė Harry nors neatrodė susidomėjęs.

-Tomas ligoninėje. Kažkas sulaužė jam nosį.

Kalbėdama žiūrėjau į jį. Atrodė patenkintas savim.

-Tas kažkas teisingai pasielgė, nemanai?

Nusišypsojau ir atsakiau:

-O, pritariu visu šimtu procentų. Jei žinočiau kas yra tas kažkas galėčiau pabučiuoti iš dėkingumo. Gaila, kad nežinau...

Apsimečiau apgailestaujanti. Harry linksmai nusijuokė.

-Oi, Liuse, bet tu ir sukta,- pasakė ir pasilenkęs pakštelėjo man į lūpas.

Sukikenau. Tuo metu priėjome Noros namus.