27DALIS

Laikas su Harry‘iu buvo nuostabus. Jis nepaliaujamai šypsojosi ir linksmino mane. Galėjau klausti bet ko, o jis visai nesivaržydamas viską pasakojo. Vis dėlto kai paklausiau apie Caroliną jis turputį sutriko. Tada mes ėjome parku, Harry buvo apkabinęs mane per pečius. Man uždavus klausimą, prisitraukė arčiau, pabučiavo man kaktą ir tarė:

-Ji – praeitis. O aš nesižvalgau į tai kas buvo vakar. Man rūpi tik dabartis. O kadangi tu esi dabartis, tu man svarbiausia. Niekada tuo neabejok.

Nieko jam neatsakiau, tik prisiglaudžiau arčiau. Toliau ėjome tylomis. Net krūptelėjau iš netikėtumo kai suskambėjo mano telefonas. Klausiamai pažvelgiau į Harry, o tas šyptelėjo.

-Atsiliepk. Man taip pat reikia paskambinti.

Skambino Nora. Pasitraukiau nuo Harry ir atsiliepiau.

-Labas Nora, dabar nelabai tinkamas metas, aš...- pradėjau, bet ji mane nutraukė.

-Liuse, čia tikrai svarbu. Ar jau žinai kas Tomui?- paklausė ji.

Susierzinau vos išgirdusi jo vardą.

-Ne nežinau ir nenoriu žinoti. Man neįdomu.

-Klausykis. Man pasakojo Justė, o jai pasakojo Vika. Vikos mama dirba ligoninėj. Šiandien prieš pora valandų Tomas pasirodė ten su sulaužyta nosim! Ar gali patikėti? Kažin kas jam taip užvažiavo?- varė Nora neleisdama man įsiterpti.

-Sulaužyta nosis? Rimtai? – perklausiau susidomėjusi.

Besiklausydama Noros pasakojimo pažvelgiau į Harry. Pajutau jam milžinišką dėkingumą ir švelnumą. Tik pagalvok jis dėl manęs sulaužė Tomui nosį! Vien tokia mintis pakėlė nuotaiką. Nusišypsojau jam, o jis irgi kalbėdamas telefonu šyptelėjo man atgal. Bandydama surikiuoti mintis nusukau akis ir įsiklausiau ką šneka Nora.

-...šiandien po šeštos pamokos tokioj juodoj didelėj mašinoj. Nieko apie tai negirdėjai?

-Palauk ką tu sakei?- paklausiau ne juokais išsigandusi.

-Klausiau ar šiandien nematei nepažįstamo vaikino. Jis buvo mokyklos kieme po šešių pamokų ir vairavo didelę juodą mašiną,- antrą kartą pakartojo ji suirzusi. – Apskritai Liuse, tu kažkokia atitolus. Beveik nebendrauji su manim. Kas darosi? Gal užpykai ar dar kas nors?

Pasijutau baisiai kalta. Prieš tai niekada neturėjau paslapčių nuo Noros. Vėl žvilgtelėjau į Harry ir greitai apsisprendžiau.

-Nora aš ateinu pas tave, gerai?

Ji nustebo.

-Na... Gerai gali ateiti, kada būsi?

-Už dešimties minučių. Į vidų neisiu, būsiu ne viena. Noriu tave su kai kuo supažindinti.

-Vaikinas ar mergina?- paklausė ji susidomėjusi.

-Vaikinas. Užsuksim tik penkioms minutėms, nes jis skuba,- paaiškinau.- Ir Nora būtinai atrodyk gražiai. Esu tikra tau būtinai to prireiks.

26DALIS

Kurį laiką tylėdami nejudėjome. Tylą nutraukiau aš.

-Kas dabar bus Harry?

-Nežinau, Liuse. Bet duok mums šansą. Pabandykim draugauti per atstumą. Ką manai?

-Aš... Nežinau... – ištariau abejodama, bet kai pamačiau nusivylusį jo žvilgsnį persigalvojau. – Žinai ką? Koks skirtumas. Pabandom!

Stebėjau kaip nušvinta jo veidas. Harry pakėlė mane nuo stalo ir kelis kartus apsuko. Nusijuokiau, bet greitai galva pradėjo suktis, todėl liepiau jam nuleisti mane ant žemės.

-Ramiau, man dar skauda galvą. Juk nenori visą laiką čia praleisti ligoninėje, a? – paklausiau sarkastiškai.

Jis akimirksniu pastatė mane ant žemės.

-Patikėk tikrai nenoriu,- tarė ir pakštelėjo man į lūpas.

-Kada turėsi išvykti?- paklausiau bandydama atgauti blaivų protą dingusį po bučinio.

Harry žvilgtelėjo į tikriausiai baisiai brangų laikrodį ant rankos ir atsidusęs ištarė:

-Daugiausiai po kelių valandų. Išvykau tiesiai iš studijos, niekas išskyrus vaikinus nežino kur aš.

-Ir kas gi paskatino tave taip neplanuotai išvykti?

-Tie patys vaikinai. Užknisau juos iki gyvo kaulo,- nusijuokė jis.

-Reikės jiems padėkoti, kad atsiuntė tave pas mane,- tariau ir taip pat nusišypsojau. – Kažin ar būtum pats susipratęs.

-Ojojoj kas prabilo. Jei jau buvai taip manęs pasiilgusi, kodėl neatrašei į twiter‘į? Net neįsivaizduoji kiek daug liusių dabar followin‘u,- kaltino mane Harry.

-Na tikriausiai todėl, kad neturiu to tavo twiter‘io. Bet tas dainas paklausiau. Ir jos tikrai geros. Jų dėka visą savaitgalį nedingai man iš galvos.

-To ir siekiau, nes tu man vaidenaisi visas tas dvi savaites kol nesimatėm.

Nusijuokiau.

-Na bet dabar neišvengsi twitter‘io.  Turi vieną labai rimtą priežastį ten lankytis,- patikino Harry šypsodamasis.

-Ak nejaugi? Ir kokia ta priežastis?

-Tavo nuosava pasaulinio garso žvaigždė.

Truputį atsitraukiau ir nusukau žvilgsnį.

-Liuse?- iškart sunerimo jis.

-Viskas gerai, čia tik dėl to pasaulinio garso reikalo. Nemanai, kad tai tik dar labiau pasunkins mūsų situaciją?

Harry suėmė mano veidą delnais ir atsakė:

-Aišku, kad pasunkins. Bet kad ir kaip sunku būtų tavęs aš neatsisakysiu.

Tuomet dar kartą mane pabučiavo.

-Argi neprašiau to nedaryti kai kalbamės?- paklausiau atsitraukusi ir trinktelėjau jam į petį.- Išmuši mane iš vėžių, o dabar mes kalbam apie svarbius dalykus.

-Taip, panele, tai daugiau niekada nepasikartos,- atsakė jis bandydamas nutaisyti rimtą veido miną. – Na gal ne niekada, bet kokias artimiausias dešimt minučių. Arba penkias...

Nusijuokiau. Jis truputį luktelėjo, o tada tarė:

-Tai kaip suprantu nenori viešinti mūsų santykių. Kodėl?

-Dar tikrai ne laikas. Juk mes pažįstami vos pora savaičių. Taigi norėčiau neskubėti,- paaiškinau.

-Na gerai.

-Ir dar, kada artimiausiu metu pasimatysim?

Jis atsiduso.

-Tikrai negaliu pasakyt. Patikėk atvyksiu vos būsiu laisvesnis. Bet turėčiau pasirodyt dviejų savaičių bėgy.

Buvau maloniai nustebinta.

-Rimtai? Maniau nesimatysim kelis mėnesius...

-Nejuokauk! Tiek be tavęs neištverčiau,- prisipažino Harry ir prisitraukė mane arčiau.

-Gerai, nes ir man būtų sunku be tavęs,- tariau ir apkabinau jį.

-Tai ką nori nuveikti per tas kelias valandas?

-Eime pasivaikščioti. Noriu sužinoti kuo daugiau apie tave.

Jis nusišypsojo ir atsakė:

-Gerai, šiandien aš visas tavo.

25DALIS

Pirmasis vaizdas, kurį pamačiau atmerkusi akis buvo sunerimęs Harry‘io veidas.

-Liuse? Liuse, atsipeikėk!- kvietė jis mane, švelniai plekšnodamas per veidą.

-Harry? Kas nutiko? Ar Tomas vis dar čia? Aaaa....- sudejavau kai pajutau aštrų skausmą virš akies. Pirštais prisiliečiau prie antakio ir supratau kad kraujuoju.

-Atsargiai, neliesk geriau...- patarė Harry.- Kur tavo namų raktai? Reikia įvesti tave į vidų.

Lėtai iš kišenės ištraukiau raktus ir padaviau juos jam.

-Eikš čia. Stokis, tik palengva... Štai taip...- murmėjo jis ir atsargiai pastatė mane ant kojų.

Laikydamas mane už liemens užvedė laiptais. Greitai atrakino duris ir įleido į namą. Kartu patraukėme tiesiai į virtuvę. Jis lengvai pasodino mane ant stalo ir tarė:

-Mums reikia ledo. Kur jis?

Mostelėjau link šaldiklio. Harry paskubomis paėmė rankšluostėlį ir įsuko į jį kelis ledo gabalėlius. Grįžo prie manęs ir švelniai pridėjo prie žaizdos.

Suinksčiau iš skausmo.

-Ššš... Žinau, kad skauda, pakentėk,- paguodė jis apgailestaudamas ir laisvąja ranka suspaudė mano pirštus. Sėdėdama ant stalo buvau jo ūgio, todėl galėjau žiūrėti tiesiai jam į akis. Harry prabilo pirmas.

-Tai nori pasakyti jis tas vaikinas dėl kurio mane palikai?

-Aš nežinau kas jam pasidarė. Anksčiau nebuvau jo tokio mačiusi...- murmėjau ir kažkodėl susigraudinau.

-Nagi, Liuse, net nebandyk verkt. Juk su juo viskas baigta, taip?

Klausdamas jis atsargiai paglostė man skruostą, priversdamas suvirpėti.

-Taip...- iškvėpiau aš.

Harry šyptelėjo.

-Na ir puiku. Pamirškim kas dabar nutiko, sutinki?

Dėkinga linktelėjau. Trumpam nutilome. Jis vis dar laikė ledą man prie antakio, o kita ranka švelniai glostė skruostą. Atrodė tarsi užhipnotizuotas. Ilgiau neiškenčiau neprabilusi.

-Harry?

-Mmm?- sumykė jis vis dar negrįžęs į realybę.

-Kodėl tu čia?- paklausiau tiesiai nieko neslėpdama.

Jis kurį laiką tylėjo ir aš jau ruošiausi pakartoti klausimą, bet tada išgirdau jį sakant:

-Liuse, negi neaišku? Aš negaliu be tavęs. Neištverčiau daugiau nei dienos. Nežinau kas su manim darosi, bet negaliu tavęs pamiršt.

Apstulbusi tylėjau.

-Suprantu tu ką tik išsiskyrei ir beveik manęs nepažįsti, bet neatsumk manęs. Aš niekada taip nesijaučiau. Jei paprašytum galėčiau visą pasaulį tau po kojom paklot. Nežinau kaip man gyventi be tavęs.

Vis dar klausiausi sustingusi.

-Liuse, prašau netylėk. Pasakyk ką nors, negaliu ilgiau laukt, išprotėsiu...

Netekau kantrybės ir nutraukiau jį.

-Harry Styles, gal pagaliau nustosi pliurpti nesąmones ir pabučiuosi mane?

Stebėjau kaip jo veidas nušvinta iš laimės.

-Mano mergytė,- dar tarė jis ir pabučiavo mane.

Kai jo lūpos prisiglaudė prie manųjų suvokiau kaip yra gerai, kad sėdžiu, nes kojos būtų neatlaikę. Harry paleido ledą ir vis dar lediniais pirštais apkabino mano kaklą. Suvirpėjau tiek nuo šalčio tiek nuo jo prisilietimo. Mano rankos buvo įsitvėrusios jo marškinių, taip tarsi jie butų paskutinė viltis išsigelbėti. Nuo Harry‘io sklido malonus mėtų ir vyriškų kvepalų kvapas. Aš godžiai traukiau jį į save ir nenorėjau, kad ši akimirka kada nors baigtųsi.

Vis dėlto jis atsitraukė, bet vis dar laikė savo rankas man ant kaklo, o nosies galiuku beveik lietė manąjį.

-Tai labai negerai,- pasakiau jam tylint.

-Patikėk, žinau... – pritarė jis ir perkėlė rankas man ant liemens. – Baisiai negerai.

O tada vėl pabučiavo. Dar kartą virtau drebučiais ir sutirpau. Kai pagaliau pridususi atsitraukiau perspėjau jį:

-Daugiau taip nesielk, nes mano nervai galutinai pakriks.

Harry nusijuokė ir pakštelėjo į nosies galiuką.

24DALIS

Supratau kaip nusišnekėjau ir iškart paraudau. Mano laimei jis tik nusijuokė. Tuomet truktelėjo mane už rankos ir aš atsidūriau jo glėbyje. Vis dar abejojau ar kartais nesapnuoju, kai Harry‘io rankos tvirtai apsivijo mano liemenį tarsi neketintų artimiausiu paleisti.

-Bet... Ką tu čia veiki?- paklausiau  truputėlį atsitraukusi nuo jo.

-Argi neaišku? Negaliu be tavęs Liuse.- atsakė jis taip tarsi tai būtų akivaizdu.

-Harry aš...- pradėjau, bet jis nutraukė mane.

-Taip, žinau, tu turi vaikiną, bet aš tavęs nepaleisiu. Patikėk esu geresnis ir tau tinkamesnis už bet kurį kitą,- įtikinėjo jis vis dar nepaleisdamas iš glėbio.

Praleidau jo žodžius pro ausis.

-Mums reikia pasikalbėti kitur. Netrukus čia bus daug mokinių. Kiek laiko tu turi?

-Dar šiandien turiu išskristi atgal. Būk gera išeik iš pamokos, mes turim pasikalbėti.

-Aš... Tuoj grįšiu,- atsakiau ir išsilaisvinau iš jo rankų.

Greitai moviau atgal į klasę. Visi sužiuro į mane. Bandžiau nekreipti dėmesio ir nuvariau prie savo suolo. Pradėjau krautis daiktus kalbėdama:

-Mokytoja, atsitiko netikėtas dalykas... Man būtinai reikia išeiti... Aš kitą pamoką atnešiu pasiteisinimą... Viso gero.

Nėriau pro duris nelaukdama atsakymo. Lengviau atsidusau kai supratau, kad Harry niekur nedingo.

-Tu vis dar čia,- nusišypsojau.

Jis šyptelėjo man atgal.

-Artimiausiu metu manęs neatsikratysi.

Iš transo mane pažadino skambutis.

-Greičiau, čia!- paraginau aš sugriebdama jį už rankos ir tempdama jį link artimiausio išėjimo. Po poros akimirkų jau buvome kieme.

-Tu gal juokauji? Skraidinaisi mašiną iš Londono ar ką?- paklausiau žiūrėdama į milžinišką juodą Range Rover.

Prie automobilio jau būriavosi grupelė vaikinų. Kai Harry puolė prie mašinos visi prasisklaidė. Jis įšoko į vairuotojo vietą ir atidarė dureles man. Įšokau į sėdynę, o jis iškarto pajudėjo iš vietos. Iš mokyklos pasipylė mokiniai, todėl aš prisidengiau veidą, nenorėdama ryt aiškintis draugėm.

Mostelėjau ranka mano namų pusėn ir paliepiau:

-Važiuok ten.

Jis tyliai pakluso. Visą kelią tylėjome. Jaučiausi nejaukiai. Ko jis nori? Kodėl čia atvyko? Galvoj sukosi daugybė klausimų, bet neprisiverčiau praverti burnos. Jis irgi tylėjo.

Galiausiai įsukome į mano kiemą. Nustebau pamačiusi, kad čia jau stovėjo kita nematyta mašina.

-Šūdas!- sumurmėjau atpžinusi vairuotoją.- Gal tu lik trumpam mašinoj? Manau tau nebus labai malonu stebėti...

Harry tik prunkštelėjo.

-Su tavim turiu vos kelias valandas, nė nemanyk, kad paliksiu tave vieną.

Atsidusau.

-Kaip nori. Vėliau nesiskūsk. Įspėjau.

Dar kartą atsidusau ir išlipau iš mašinos. Pakėliau galvą ir žengiau tiesiai prie svečio, o Harry sekė iš paskos.

-Sveikas Tomai. Kokiu reikalu tu čia? Maniau aiškiai pasakiau, kad nenoriu tavęs daugiau matyti,- ėjau tiesiai prie reikalo.

-Liuse, nebūk tokia. Prašau, gal galim pasikalbėt?- suokė jis.

Atšoviau:

-Tai, kad mes ir šnekamės. Sakyk ko nori arba važiuok iš čia.

-Mažute, nepyk ant manęs. Aš myliu tave ir negaliu be tavęs. Prašau duok man kitą šansą, parodysiu kokia man esi svarbi.

Kalbėdamas jis žengė artyn ir paėmė man už rankos. Aš tarsi nuplikyta atšokau tolyn nuo jo ir pasitraukiau arčiau Harry. Šis atrodė sutrikęs.

-Nedrįsk manęs liesti! Dink iš čia, nenoriu tavęs matyti!- nesivaldydama šaukiau.

-Liuse, gražuole, ta merga iš klubo man nieko nereiškia, aš prisiekiu, patikėk!- aiškino Tomas.

-Sakau dink! Tu man šlykštus!- surikau ir trenkiau jam antausį. Išgirdau kaip Harry šalia tyliai švilptelėjo iš nuostabos.

O Tomas tarsi persimainė. Jo akys prisipildė pykčio.

-Kaip drįsti man priekaištauti? Pažiūrėk į save! Taip ir žinojau, kad išvykusi susiradai kitą. Esu tikras daveisi su kiekvienu vos tik nusisukdavau. Šliundra!

Stovėjau netekusi žado ir jaučiau besikaupiančias ašaras. Mintyse dėkojau Dievui, kad Harry nesupranta lietuviškai. Tuo tarpu Tomas varė toliau:

-Tavo reputacija jau buvo prasta kai susidėjau su tavim. Tikriausiai mieste nėra nei vieno, kuris nebūtų su tavim permiegojęs. Kekšė!

Neištvėrusi vėl užsimojau jam trenkti, bet jis išsisuko ir stipriai pastūmė mane. Skaudžiai kritau, o mano galva atsitrenkė į laiptą. Apsvaigau, bet prieš pat prarandant samonę, dar spėjau pamatyti, kaip Harry užsimoja ir vožia Tomui. Tada viską pasiglemžė tamsa, nes aš apalpau.

Labai atsiprašau dėl trumpos dalies, tiesiog dabar neturiu laiko. Bet rytoj tikrai įkelsiu naują ir ilgesnę:)

23DALIS

Liusė

Pamokos slinko tragiškai lėtai. Sėdėdama klasėje vis nesusivaldydavau ir ilgesingai žvalgiausi pro langus. Buvo matkė kai mokytoja pabandė nevykusiai pajuokaut.

-Liuse, galbūt jau teiksiesi sugrįžti prie uždavinio sprendimo? Esu tikra atsakymų kieme nerasi.

Paraudau, o klasiokai sukikeno. Nuotaika visai subjuro.

Paskutinė pamoka buvo fizika. Ačiū Dievui mokytoja buvo užsiėmusi kažkokios olimpiados organizavimu, todėl leido mums tiesiog pasėdėti. Žvilgtelėjau į laikrodį. Buvo likę dar dešimt minučių ir tada namo.

Staiga pasigirdo beldimas į duris. Mokytoja labai nesiskubino, todėl greitai pasigirdo antras, jau nekantresnis daužymas. Ji sumurmėjo kažką nepatenkinta ir atidarė duris. Nebuvau susidomėjusi, kai mokytoja pasimetusi atsigręžė į klasę. Dvejodama tarė:

-Liuse, manyčiau kviečia tave.

Nustebau. Kam gi manęs gali prireikti? Klasiokai taip pat buvo susidomėję.

Kamuojama negeros nuojautos patraukiau link durų. Kai išvydau kas stovi už jų mano širdis sustojo. Ir tada pasielgiau kaip tikra kvaiša. Užtrenkiau duris pačiam Harry Styles. Dabar jau visi žiūrėjo į mane gaudančią kvapą. Stovėjau sustingusi. Po akimirkos vėl pasigirdo beldimas. Klasė sukikeno. Mokytoja kažką man pasakė, bet aš neišgirdau. Suėmiau save į rankas ir lėtai vėl atidariau duris. Ten tikrai stovėjo Harry! Jis žvelgė į mane savo žaliomis akimis, o aš leptelėjau didžiausią nesamonę:

-Ar tu vaiduoklis?

Supratau kaip nusišnekėjau ir iškart paraudau. Mano laimei jis tik nusijuokė. Tuomet truktelėjo mane už rankos ir aš atsidūriau jo glėbyje.

Sveikučiai :) Taigi ką tik įkėliau eksperimentinę dalį iš Harry pusės. Labai norėčiau, kad komentaruose parašytumėt ar patiko ar ne. Žinosiu ar tokių reikia daugiau :) Ačiū :)

22DALIS

Iš Harry‘io pusės

-Nagi pabandom iš naujo.

Ir jau gal kokį dešimtą kartą suskambo ta pati daina. Sukandęs dantis sutvardžiau norą viską aplink sudaužyti.

Buvo ankstus pirmadienio rytas. Aš ir vaikinai dirbome studijoje. Įrašinėjom antrąjį albumą. Niekaip negalėjau susikaupti. Pastarosiom naktim beveik nemiegojau, o tai atsiliepė darbo kokybei. Mintys nuklydo prie mano nemigos priežasties ir aš vėl nepradėjau savo solo partijos. Atsipeikėjau tik kai balsas iš už stiklo paskelbė penkių minučių pertrauką.

-Harry, kas tau darosi?- pradėjo Louis.

-Klausyk, seni, mums neramu dėl tavęs. Tu nevalgai, mažai miegi, pastoviai kažkur klajoji,- prisidėjo ir Zayn.

Liam priėjo arčiau ir uždėjo ranką ant peties.

-Matom, kad tau kažkas negerai. Negi tai rimtai dėl tos merginos?

Nusipurčiau jo ranką ir pasitraukiau nuo jų.

-Viskas man gerai. Gal galim toliau dirbt?

-Kas per nesamonė?! Tu nebegali dirbt! Tu visiškai atsiskyręs nuo mūsų!- pakėlė balsą Niall.

Aš aišku irgi neatsilikau.

-Sakau man viskas gerai!!! Iš kur traukiat tas sapaliones?!!- įsiutęs beveik šaukiau.

-Iš tavo elgesio, ko daugiau?! Ar nesupranti kiek mums kainuoja tas tavo šūdo malimas?!! Jau daugiau kaip savaitė neįrašom nei vienos dainos!!!- atkirto Niall.

Ginčas darėsi vis aršesnis.

-Tai gal jums manęs nebereikia?! Pirmyn, išmeskit mane, pažiūrėsim kaip seksis!!!- surikau ir nebesitvardydamas pastūmiau jį.

Niall atsakė tuo pačiu ir jei ne Liam su Zayn nebūtų mūsų sutramdę, būtumėm aiškiai susimušę.

-Kas per šūdas?!- nusikeikė Louis.- Rimtai Harry kas su tavim vyksta? Ar tai tikrai dėl tos Liusės?

Nieko neatsakiau. Ištraukiau rankas iš Zayn gniaužtų ir nusisukau.

-Harry tai dėl jos?! Atsakyk!- neatsikabino jis.

Vėl nesusivaldžiau ir atsigręžęs surikau:

-TAIP, TAI DĖL JOS!!! Patenkinti?!

Vaikinai susižvalgė.

-Negaliu taip toliau. Kažkokia nesamonė! Buvau sutikęs ją vos pora kartų. Ir ji nėra kažkokia pritrenkenti gražuolė! Galų gale ji net nežino mūsų grupės! Bet aš niekaip negaliu jos pamiršt. Jaučiu, kad tuoj išprotėsiu...- pasakojau ir atsirėmiau į sieną. Nuslydau žemyn ir atsisėdau ant grindų. Nunarinau galvą ir užsimerkiau.

Kiek patylėjęs vėl prabilo Louis. Kalbėjo aiškiai ir užtikrintai.

-Laikas tai baikt. Jei ji  tau tokia svarbi, tada dar šiandien sėdi į sraigtasparnį ir skrendi pas ją, supratai? Jūs turit išsiaiškint iki galo, nes tavo toks elgesys prie gero neprives.

Nustebęs pakėliau galvą.

-Bet kaip su albumu?- paklausiau.

Zayn priėjo ir ištiesė man ranką.

-Juk tavęs nebus tik dieną. Mes ką nors sugalvosim.

Stvėriau jo ranką ir atsistojau. Nežinojau ką sakyt.

-Ačiū. Man tai tikrai daug...

-Gal geriau nepradėk seilėtis, nes mane tuoj supykins,- pertaukė mane Liam.

Visi nusijuokėm. Pažvelgiau į Niall.

-Nepyk žmogau. Nesusivaldžiau.

-Varyk tik greičiau,- tarė jis besišypsodamas ir paplekšnojo man per petį.

Čiupau mašinos raktelius ir neatsigręždamas išlėkiau iš studijos. Be kovos nepasiduosiu, prižadėjau pats sau, skambindamas sraigtasparnio pilotui.

21DALIS

Naktį nesudėjau nė bluosto. Galvoje vis sukosi vaizdai iš klubo. Vos užsimerkusi mačiau Tomą su ta mergina. Mano nebuvo gaila Tomo, buvo negera tik dėl išdavystės. Vėliau prisiminiau Harry ir pasidarė dar blogiau. Atstūmiau jį tik dėl Tomo. O tas išdavė mane su pirma pasitaikiusia kekše. Taip begalvodama prisiekiau sau niekada jokiam savo vaikinui neatleisti išdavystės.

Kai pagaliau išaušo rytas jaučiausi klaikiai. Mama net pasiūlė likti namuose. Šito tikrai nenorėjau. Nieko neveikdama tik dar stipriau kankinčiausi.

Vis dėlto mokykloje buvo ne ką geriau.Turėjau per prievartą šypsotis visom draugėm, pasakoti apie kelionę, Londoną ir apie nuveiktus dalykus. Lyg to dar būtų negana Noros nebuvo mokykloje. Prieš prasidedant trečiai pamokai ji parašė, kad serga. Iš viso nusiminiau.

Ramiau atsikvėpiau tik grįžusi namo. Betįsodama ant lovos nusprendžiau nebegalvoti apie vien tik nelaimes nešančius vaikinus ir kibti į mokslus.

Visą savaitę taip ir dariau. Vos grįžusi namo sėsdavau prie knygų. Tai padėjo atsikratyti slogių minčių. Nora vis dar sirgo, todėl be jos optimizmo ir linksmumo viską ištverti buvo daug sunkiau. Jai buvo balso stygų uždegimas, o tai reiškė – jokių pokalbių telefonu. Taigi teko visą savaitę praleisti vienai. Mokykloje jau sklido kalbos apie mane ir Tomą, bet manęs paklausti dar niekas neišdrįso.

Galų gale atėjo savaitgalis. Šeštadienį, po pietų nulėkiau aplankyti Noros. Ši vos tik mane įsileido, bėgte grįžo prie kompo. Man šūktelėjo keistai gergždžiančiu balsu:

-Mes vienos. Ateik į mano kambarį.

Audamasi batus atsakiau:

-O aš galvojau, kad tau negalima kalbėt!

-Jau beveik galima. Ateik greičiau, noriu tau papasakoti naujienas.

Įėjau į jos kambarį ir atsisėdau į foteliuką.

-Kokios tos naujienos?- paklausiau nors abejojau ar noriu išgirsti atsakymą.

-Žinau tu neesi jų fanė, bet aš turiu kam nors tai papasakoti, nes kitaip sprogsiu. Aš čia apie 1D grupę, žinai apie Liam, Zayn, Harry, Niall ir Louis,- tarškėjo ji nenustodama.

Mane nukrėtė šaltis, bet stengiausi neparodyti kaip susinervinau.

-Nora man tikrai neįdomu... Gal galima pakalbėt apie ką nors kita?- beviltiškai paprašiau.

-Tai va. Visai neseniai Harry pa‘tweet‘ino... Palauk tuoj paskaitysiu... Tuoj tik rasiu... Harry tas garbanotas su nuostabia šypsena, jei nežinai...

Suirzau.

-Žinau, kuris yra Harry,- suburbėjau ir stengiausi nusiraminti.

-Nu klausyk, jis prieš pusvalndį pa‘tweet‘ino va ką: „These songs are for Lusy. If you can read this, please let me know. I can‘t forget abou you“ Tai taip miela. Ir žinai kokias dainas jis jai paskyrė? Ogi Stole my heart ir Should‘ve kissed you. Kaip aš jai pavydžiu...

Tylėjau netekusi žado. O Nora vis nebaigė:

-Jos vietoj tikriausiai iš laimės nusiraučiau plaukus... Dabar twittery Harry‘iui rašo krūvos Liusių. Kažin kuri tikroji. Ei, tu irgi Liusė, bandyk laimę! Iš tikrųjų tai keista, jis buvo pradingęs iki šiandien. Tikiuosi ta mergina neatitrauks jo nuo mūsų. Įsivaizduok kaip būtų nuostabu jei Harry taip rašytų man arba tau...

Ji svajingai atsiduso. Aš vis dar negalėjau prabilti. Nora kažką burbėjo, kai aš staiga ją  pertraukiau.

-Paleisk, kurią nors dainą, gerai?

-Ok. Palauk...

Netrukus kambary jau skambėjo Should‘ve kissed you. Klausiausi žodžių ir jie beveik idealiai tiko mums. Antros dainos klausyti nebenorėjau.

-Šita Nora... Aš... Jau turiu eit. Užbėgau tik trumpam...Reikia grįžti namo... Susitiksim mokykloj,- kalbėjau besirinkdama daiktus ir audamasi batus.

-Ką? Taip trumpai pabuvai! Bet jei ilgiau negali, tai nieko tokio,- atrodė, kad jai irgi norėjosi pabūt vienai su kitais 1D fanais.

Greitai atsisveikinom ir aš išvariau namo. Visą kelią sukau galvą. Ar verta jam parašyti? Kas iš to gali išeit? Juk jis Anglijoj, o aš čia... Beto tikrai nenorėčiau taip greitai padėti naujų santykių. O gal norėčiau? Bet ne...

Galiausiai nusprendžiau viską palikti taip kaip yra. Vėl visą savaitgalį įnikau į mokslus, kad į galvą nelįstų Harry ir tos jo dainos. Buvau beveik tikra, kad jis taip siekė pasidaryti didesnę reklamą. Tokios mintys skaudino, bet žinojau, kad geriau nieko nepradėti, nes pabaiga bet kuriuo atveju mane nuvils.

Išaušo apniukęs pirmadienio rytas.

20DALIS

Beeidama gavau žinutę nuo Tomo.

„Sveika mažute. Nepyk, kad numečiau ragelį, buvau su tėvais, tai negalėjau kalbėt. Labai noriu susitikt, bet šiandien neišeis. Ką manai apie rytojų? Myliu :)* “

Nusišypsojau ir viską jam atleidau. Atrašiau, kad rytojus tiks ir susitarėm susitkt apie ketvirtą po pietų.

Tuo tarpu jau buvau prie centro.

Kai pamačiau Norą, o ji mane, abi pasileidom bėgti viena į kitą ir vidury aikštės apsikabinusios klykėme iš džiaugsmo. Buvo taip gera vėl šnekėtis ir būti su ja. O kad būtumėt jos reakciją, kai parodžiau jai jos marškinėlius. Maniau, kad ji išprotės iš laimės. Žvelgdama į ją apžiūrinėjančią lauktuves nusprendžiau, kad geriau jai nieko nesakyti apie Harry. Kaip tai skambėtų? Aš neturėjau jokių įrodymų, kad buvau susitikusi su juo, o beto norėjau kuo greičiau viską užmiršti. Taigi nieko jai nepasakojau. Kartu buvome pora valandų. Aš pasakojau apie Londoną, jos svajonių miestą, o ji man apie tai kas įvyko kol nebuvau čia. Paivaikščiojome, tada prasukome pro jos namus. Atsisveikinau ir patraukiau namo.

Sekmadienį susiruošiau daryti namų darbus, bet prieš tai paskambinau Simai.

-Oho kas pagaliau grįžo į realybę!- sarkastiškai vos pakėlusi ragelį tarė ji.

-Na labas ir tau,- atsakiau besišypsodama.

-Labai gerai, kad paskambinai, turiu tau kai ką parodyti,- pareiškė surimtėjusi.

-O tai negali palaukt iki rytojaus? Šiandien eisiu susitikt su Tomu.

-NE!- sušuko ji.- Reikia būtinai šiandien. Netgi dabar. Patikėk tai tavo labui. Susitiksim neilgam, esu tikra, kad kai tau viską parodysiu norėsi, kad aš išeičiau.

-Labai jau keistai kalbi. O tai tave kas nors atveš?

-Taip. Dabar tėvai kaip tik važiuoja į miestą, tai turėsim kokia penkiolika minučių, kol jie sutvarkys reikalus. Turiu jau eit, būsiu po kokio pusvalandžio. Iki,- greitai išbėrė ji ir padėjo ragelį.

Net nežinojau ką ir begalvoti. Sumišusi laukiau Simos. Truputį apsitvarkiau namus ir netrukus išgirdau durų skambutį. Įleidau ją į vidų.

-Na tai ką turi man parodyt?- paklausiau jos kai lipome laiptais į mano kambarį. Ji tik paragino mane:

-Paskubėk!

Kambaryje Sima atsisėdo ant lovos ir išsitraukė flešą.

-Įjunk kompą, gerai?

Man bejungiant ji kalbėjo toliau:

-Tu tikriausiai supyksi ant manęs už tai, ką tau parodysiu. Bet aš turiu tau tai padaryt. Kuo ilgiau tai tęsis tuo blogiau bus tau. Aš nenoriu, kad tu liktum įskaudinta.

Atsisėdau šalia jos, jau nujausdama ką pamatysiu. Mintyse prašiau, kad būčiau suklydus. Sima pajungė flešą ir atidarė jį. Virpėdama žiūrėjau į ekraną. Ji ėjo per daugybę nuotraukų, kol pagaliau pradėjo lėtinti tempą. Galiausiai sustojo ties kažkokio vakarėlio nuotraukomis. Prieš padidindama ji dar pasakė:

-Tau tikrai reikia tai pamatyti.

Tada spustelėjo ant nuotraukos ir aš kompiuterio ekrane pamačiau Tomą. Pirmose nuotraukose jis nieko blogo nedarė, tačiau sekančios sukėlė man šleikštulį. Sužlugdyta stebėjau kaip mano išrinktasis, gražuolis vaikinas glaustėsi, bučiavosi ir graibėsi su kita mergina. Ji atrodė aiškiai vyresnė už mane, žinanti ko nori. Sima vis rodė sekančius, niekaip nesibaigiančius vaizdus, kol neištvėriau. Pašokau nuo lovos ir pradėjau kūkčioti.

Sima išjungė kompą ir atsistojusi mane apkabino. Visai įsižliumbiau.

-Ttturrėjau pakklausytti ttavęs... Jukk įsppėjai mane, kkoks jis...- veblenau nesitvardydama.

-Viskas gerai. Aš irgi juk nebuvau tikra. Tau tik į naudą, kam tau tampytis su tokiu? Jis tavęs nevertas,- ramino ji.

Po keleto minučių aprimau. Atsitraukiau nuo Simos ir paklausiau:
-Kada ir kaip šitas nuotraukas gavai?

-Vakar su Aina buvau klube ir pamačiau jį. Nenorėjau kad jis tave apgaudinėtų todėl nufotkinau. Pyksti?- sunerimo ji.

-Nenusišnekėk,- patikinau ir pabandžiau nusišypsoti.- Esu tikrai dėkinga. Jis man sakė, kad vakar buvo pas tėvus.

-Nesigraužk. Dar šiandien nueik susitikt su juo ir mesk,- patarė.

Papurčiau galvą.

-Ne ne ne... Geriau nereikia, nenoriu jo matyt...

-Susiimk,- griežtai įsakė ji.- Čia jis turėtų bijoti tau į akis pažiūrėt. Parodyk kad esi stipresnė už jį ir praspirk.

-Aš... Nežinau. Dar pagalvosiu.

-Patariu tau greičiau viską baigti. Norėčiau pabūt ilgiau, bet negaliu, tėvai jau grįžta.

-Žinoma,- tariau ir ištikrųjų nusišypsojau. – Eime, palydėsiu.

Prie vartų dar truputį pastovėjome ir aš paprašiau, kad Sima vos grįžus ištrintų tas nuotraukas.

Jai išvažiavus vėl pasislėpiau savo kambary. Kritau ant lovos ir puoliau į ašaras. Gulėjau ir negalėjau pajudėti. Manyčiau kažkuriuo metu užmigau. Prabudau apie tris ir staiga supratau, kad noriu viską užbaigt. Nusiploviau nubėgusį tušą, pasidažiau dar kartą, persirengiau ir išskubėjau į paskutinį savo pasimatymą.

Vis dėlto prieš įeinant į parką pradėjau virpėti iš baimės. Bet tada išvydau jį. Stovėjo toks savimi patenkintas, žavus ir pasitikintis, kad mano baimė akimirksniu pavirto pykčiu. Greitu žingsniu patraukiau link jo. Mane pamatęs išsišiepė ir pamojavo.

-Sveika mažute,- pasisveikino ir jau linko prie manęs pabučiuoti.

Įsiutau ir nesusivaldžiusi skėliau jam antausį.

-Kas per šūdas?- įsiuto ir jis.

-Viskas baigta. Daugiau nedrįsk net žiūrėti į mano pusę!!!- tėškiau.

-Bet mažute, kas...

-NEDRĮSK manęs taip vadinti, kvaily tu!- surikau ir vėl užsimojau trenkti, bet jis sugriebė mano ranką.

-Kas tau užėjo? Nuo proto nušokai?- vis dar nesigaudė jis.

Ištraukiau ranką ir apsisukau eiti. Dar prieš nueidama mečiau:

-Nenoriu daugiau niekada tavęs matyti. Nesuprantu kaip galėjau su tavim prasidėt. Padugnė!

Eidama girdėjau kaip jis šaukė mane vardu, bet net nežvilgtelėjau atgal.

19DALIS

Namo grįžom laimingai. Šeštadienį prabudau apie vidurdienį. Iš kart paskambinau Norai.

-LIUSEEEEE! Tu grįžai!!!- suklykė ji.

Aš nusijuokiau.

-Ramiai Nora. Tvardykis.

-NEGALIU! Kaip faina, kad tu pagaliau čia! Kaip tavęs pasiilgau!

-Patikėk, aš irgi tavęs žiauriai pasiilgau!!!

-Turim susitikt! Dabar!- įsakė ji.

-Aišku. Kur ir kada?- paklausiau šypsodamasi.

-Amm... Antrą valandą, centre, gerai?

-Puiku. Tuomet susitsim. Parvežiau dovanų,- užsiminiau ir kitam ragelio gale nuskambėjo klyksmas.

-Liuse tu pati geriausia draugė!!!

-Jau seniai žinau,- atsakiau besijuokdama.- Viskas, einu ruoštis, o tu irgi eini. Vienas...

-Du...

-Trys!!!- sušukom ir aš padėjau ragelį.

Vis dėlto ruoštis nėjau. Palauk pora minučių ir tada susukau Tomui. Šis atsiliepė ne iškart. Kai jau norėjau padėti telefoną, išgirdau:

-Labas mažute!

Fone girdėjau kažkokį triukšmą, bet nutariau nekreipt dėmesio.

-Labas.

-Nagi tai kaip laikosi mano gražuolė?- paklausė jis.

Kažkodėl susinervinau, kai jis mane taip pavadino.

-Visai neblogai,- atsakiau ramindama save.- O kaip tu?

-Aš tai puikiai,- tarė jis paslaptingai lyg atsakymas turėtų potekstę. Išgirdau kaip kažkas sukikeno.

-Ir kodėl taip puikiai?- paklausiau šaltai.

-Ką sakei?.. Aš dabar truputį užsiėmęs, gal galėsim pasikalbėt vėliau?- pasigirdo duslus klausimas.

Įsižeidžiau, bet žinoma to neparodžiau.

-Gerai, pati dabar nelabai galiu kalbėti. Eisiu...

-Šaunu brangioji,- pertraukė jis mane.- Bet aš jau turiu eiti. Iki.

Nelaukęs atsakymo, Lukas nutraukė pokalbį. Visai įniršau. Mečiau telefoną ant lovos ir stengiausi nusiramint. Kas jis per vienas, kad mano galįs numesti man ragelį, mąsčiau.

Nusprendžiau nesigadinti sau nuotaikos. Galbūt jis dabar tikrai užsiėmęs. Geriau susikoncentruoti į Norą. Jau truputį vėlavau, todėl skubėdama persirengiau. Pasiėmiau tašę ir susikroviau visas jos dovanas. Tai buvo maikė su One Direction grupe ant krūtinės, auskarai, kvėpalai, pakabutis ir kiti niekučiai. Iš namų išskubėjau būdama jau puikios nuotaikos.

18DALIS

Kita diena buvo siaubinga. Rimtai! Siaubinga! Teta išsivedė mus pamatyti visų gražių Londono vietų. Ėjome visur kur buvau su Harry. Bandžiau elgtis taip lyg viską matyčiau pirmą kartą, bet kai teta nusivedė mus prie Londono akies pajutau kaip ašaros kaupiasi akyse. Šiaip ne taip atkentėjau dar vieną ratą taj nelemtoj karuselėj. Pati sau prisipažinau, kad šį kartą bijojau labiau negu  tada kai buvau su Harry. Kažkokiu būdu jis privertė mane užsimiršti.

Ramiau atsikvėpti galėjau tik atsigulusi į lovą. Džiaugiausi kad jau netrukus išvyksim, nes tetos  įtarus žvilgsnis labai vargino.

Nejučiom atėjo penktadienis. Sunkia širdimi kroviausi daiktus, kai teta įėjo į kambarį.

-Liuse ar tau viskas gerai?- paklausė ji eidama tiesiai prie reikalo.

Prisiverčiau nusišypsoti.

-Viskas puiku. Tikrai.

Mačiau, kad ji liko neįtikinta, bet neturėjau jokio noro su ja kalbėtis. Apskritai nenorėjau su niekuo kalbėtis.

Pakeliui  į oro uostą mašinoje tvyrojo slogi nuotaika. Neskubėdamos ėjome link savo vartų, nenorėdamos atsisveikinti su teta. Deja prie metalų detektorių ji turėjo mus palikti. Apkabinau ją ir ašaros pabiro man iš akių.

-Matau, kad kažkas negerai. Kai būsi pasirengus, paskambink man. Aš išklausysiu,- sušnibždėjo ir paleidusi mane atsisveikino mamą.

Ji mums mojavo tol kol praėjome apžiūrą ir patraukėme prie vartų.

Išsidrėbiau laukiamojo kėdeje ir įsijungiau ausinuką. Norėjau atsiriboti nuo pasaulio. Iki skrydžio buvo likusi gal valanda, kai mama paprašė kad nupirkčiau jai kavos. Atsidususi patraukiau link artimiausios kavos aparato ir atsistojau į eilę. Staiga išgirdau kaip kažkas man už nugaros šaukia. Pamaniau, kad man vaidenasi, nes atrodė lyg balsas šauktų mano vardą. Papurčiau galvą ir įmečiau kelias monetas į aparatą. Tada riksmas pasikartojo. Išsitraukiau ausines, atsisukau atgal. Ir tada netekau žado. Mano pusėn bėgo Harry šaukdamas mano vardą ir akimis manęs ieškodmas. Negalėjau pajudėti. Kai jis pamatė mane akimirkai taip pat sustingo, bet jau kitą akimirką pasileido link manęs.

Vis dar stovėjau negalėdama atgauti žado.

-Jau maniau, kad nespėsiu,- atsiduso jis.

Tylėjau, o Harry tęsė:

-Liuse, negaliu leisti tau taip išvykti. Man nesvarbu, kad tu turi kitą. Aš negaliu tavęs pamiršti.

Atsipeikėjau.

-Ką tu čia šneki? Aš išvykstu, supranti? Tarp mūsų nieko negali būti.

-Nesakyk taip! Žinau, tu gyveni toli, bet duok mums bent galimybę. Mums gali pavykti!- nesiliovė įtikinėjęs.

-Harry, nėra jokių mūsų. Ir atstumas nėra pagrindinė kliūtis. Juk Lietuvoje manęs laukia kitas. Atleisk, bet aš turiu grįžti, mama nerimaus kur pradingau,- tariau ir apsisukau eiti.

-Liuse ne!- Sustabdė jis mane.- Prieš nueidama pažiūrėk man į akis ir pasakyk, kad nieko man nejauti.

Susimąsčiau. Negalėjau jam pasakyti tiesos, todėl supratau, kad teks meluoti. Ištraukiau ranką ir jo gniaužtų ir išrėžiau:

-Nustok! Nieko tau nejaučiu. Sudie Harry. Buvo malonu susipažinti.

Staigiai nusisukau , kad jis nepamatytų mano ašarų. Toldama jutau jo žvilgsnį, bet neatsigręžiau. Nenorėjau suteikti jam vilties.

Kai jis manęs nebematė nesusitvardžiau ir pradėjau kūkčioti. Moviau į tualetą ir stengiausi nusiraminti. Apsišlaksčiau vandeniu ir vengdama įdėmių žmonių žvilgsnių nuskubėjau pas mamą. Ši užsipuolė kur taip ilgai buvau. Pasiteisinau, kad turėjau užeiti į tualetą.

Nervingai žvalgiausi aplink iki tol kol įsėdom į lėktuvą. Vis dėlto visai rami pasijutau tik tada kai pakilome nuo žemės. Viskas baigta, grįžtu į realų gyvenimą, pamaniau ir atsisveikindama su Londonu ir Harry paskutinį kartą pažvelgiau pro langą į miestą. Lyg tyčia pamačiau Londono Akį. Visai suirzau. Užtraukiau užuolaidą ir užmerkiau akis bandydama užmigti.

17DALIS

Tada ratas truktelėjo pradėdamas suktis, o aš klyktelėjusi puoliau prie jo ir įsikibau į ranką.

-Mes dar net nepradėjom suktis,- juokėsi iš manęs jis.

-Haha, labai juokinga,- atšoviau ir atsitraukiau.

Bandydama atrodyti drąsi, priėjau prie kabinos krašto ir įsikibusi žvalgiausi į atsiveriantį vaizdą. O šis buvo nepakartojamas. Saulė jau leidosi, dangus dažėsi raudona ir auksine spalvomis. Užgniaužusi kvapą stebėjau saulėlydį ir net nepajutau kaip prie šono priėjo Harry.

-Gražu, tiesa?- paklausiau tyliai.

-Nepasakyčiau,- atsakė jis ir užkišo man plaukų sruogą už ausies.- Kai šalia tu, sunku pastebėti ką nors kita.

Stebėjau kaip jis linksta link manęs ir supratau, kad jis bandys mane pabučiuot. Nežinojau noriu to ar ne. Vis dėlto, paskutinę akimirką nugalėjo mano sąžinė ir aš pasitraukiau. Nusisukau, bet Harry nepasidavė. Jis paėmė mane už smakro ir pasuko veidą, kad žiūrėčiau jam į akis.

-Liuse, kas negerai?- nusiminęs paklausė.

-Harry... Viskas yra nuostabu, bet...- nutilau, nes pristigau drąsos jam pasiaiškinti.

-Kas bet? Pasakyk man!

-Aš... Supranti... Na... Aš turiu vaikiną,- sumurmėjau baikščiai ir atsitraukiau.

Jis taip pat žengė žingsnį atgal.

-Tai... Tai viską keičia...- tarė nežiūrėdamas į mane.

Tą pačią akimirką ratas sustojo. Vos tik durys atsivėrė moviau iš kabinos.

-Liuse!- išgirdau šaukiant.- Liuse!

Sustojau ir atsigęžiau. Harry sustojo per metrą nuo manęs.

-Palauk, juk turiu pargabenti tave namo.

Taxi automobilyje tvyrojo nejauki tyla. Išlipome prie tetos namų ir aš atsisukau į Harry.

-Ačiū. Buvo tikrai puiki diena,- tariau norėdama kuo greičiau atsisveikinti.

-Ar mes dar susitiksim?

-Manau kad ne Harry,- atsakiau ir neatsigręždama įlėkiau į pastatą.

16DALIS

Taip pagalvojusi truputį susigėdau. Buvau visai užmiršusi Tomą. Kaip taip galėjau? Baisėjausi pati savimi. Harry pastebėjo, kad mano nuotaika pasikeitė ir paklausė:

-Ar kas nors negerai?

Tuo metu sėdėjome ant suoliuko ir valgėme ledus. Pažvelgiau jam į akis ir dar labiau savimi nusivyliau. Kaip galiu linksmai leisti laiką su juo, kai Lietuvoje manęs laukia vaikinas? Net susigūžiau.

-Viskas gerai,- melavau.- Tiesiog man jau reikia grįžti.

-Nagi, Liuse, juk dar tik keturios. Sakei, kad turi laiko iki šešių. Liko vienintelė vieta, kurią būtinai turi aplankyti jei esi Londone!

-Aš nežinau... Man reikia...

-Jokių ne nepriimsiu. Būk gera eime!

Paskutinė vieta ir tada bus baigta. Juk su juo daugiau nė nesusitiksiu, kalbėjau mintyse. Nusišypsojau Harriui:

-Gerai. Tai kokia ta įpatinga vieta?

-Tuoj pamatysi,- paslaptingai atsakė jis ir sustabdė taxi.

Važiavome neilgai. Išlipusi supratau kur jis mane atsivežė.

-NE – A!!! Nepriversi manęs ten lipti!- iškart užprotestavau rodydama į garsiąją Londono Akį.

Jis tik nusijuokė ir čiupęs mane už rankos truktelėjo link milžiniško apžvalgos rato.

-Dar ir kaip priversiu,- šaipėsi.

-Ne Harry, rimtai. Aš labai bijau aukščio,- priešinausi sunerimusi.

Jis sustojo ir pro akinių viršų pažiūrėjo tiesiai man į akis.

-Nejaugi manai leisiu, kad tau kas nors nutiktų? Pasitikėk manim, gerai?

Sumirksėjau stengdamasi atsipeikėti nuo apėmusio svaigulio.

-Na... Manyčiau... Gerai...- išstenėjau.

-Tai ir puiku. Eime, greičiau, kol dar liko laisvų vietų,- paragino jis tempdamas mane iš paskos.

Netrukus jau stovėjome milžiniškame baltame burbule.

-Tai tikrai prasta mintis,- baimindamasi tariau.

-Viskas bus gerai. Pamatysi,- ramino Harry.

15DALIS

Harry pamačiau dar iš tolo. Pastebėjau jog jis buvo su ta pačia kepure ir akiniais nuo saulės. Ot kvailys, pagalvojau tyliai ir nežinia ko supykau ant jo. Kuo arčiau buvau tuo labiau niršau. O kai jis mane pastebėjo ir nusišypsojo ta savo nuostabia žvaigždiška šypsena visai pasiutau.

-Sveika nepažįstamoji,- pasisveikino jis linksmai.

-Kvailys!- sviedžiau jam kaltinimą.

Harry apstulbo. Priėjau arčiau ir žiūrėdama tiesiai jam į akis išrėžiau:

-Nemanai jog turėjai užsiminti kas esi ištikrųjų, a?!! Jau nebereikia tų kvailų akinių, žinau kas tu.

-Aa...- sumykė jis.

-BŪTENT! Rimtai, kada ketinai man pasakyti kas esi? Ar iš vis ketinai?!- klausinėjau pykdama.

Jis atsiduso ir nusiėmė akinius. Pagaliau galėjau įsitikinti. Net ir siusdama apstulbau pamačiusi koks jis žavus. Šiaip ne taip susitvardžiau ir paraginau.

-Na?

Harry prisėdo ant suoliuko ir nuleidęs galvą pratarė:

-Nepyk. Man tiesiog buvo gera būti su žmogum, kuris neklykia ir neapalpsta man vos pažvelgus į jį.

Jis atrodė toks liūdnas, kad aš truputį atsileidau. Atsisėdau šalia.

-Negi tai taip blogai?

Nelinksmai nusijuokęs jis atsakė:
-Patikėk. Tu net neįsivaizduoji kaip blogai. Visos puola man po kojom ir sutinka su viskuo ką pasakau ar padarau. Bet jie nori pažinti tik Harry Styles iš One Direction, o ne paprastą Harry. Tu pirma sutikta mergina, po kokių dviejų metų pertraukos, kuri neklykia man į veidą ir nekiša visų kūno dalių pasirašyt. Tai todėl ir nieko nesakiau.

Klausydamasi jo nusiraminau.

-Na, labai neliūdėk. Aš tikrai neklyksiu tau į veidą. Esu apie jus girdėjusi tik iš savo draugės Noros.

-Atrodo esi vos ne paskutinė mergina nežinanti mūsų grupės,- tarė Harry truputį pralinksmėjęs.

-Tau pasisekė. Taigi sakyk ką esi numatęs šiandien man parodyti? Juk neplanavai sėdėti čia visą dieną tikiuosi?

Jis nustebo.

-Vis dar nori kur nors su manim eiti?- paklausė įtariai.

Atšoviau:
-Žinoma! Kas nenorėtų, kad ekskursiją po Londoną pravestų vietinis žavus vaikinas, a?

Nusišypsojęs giedra šypsena Harry padėkojo ir pakilo nuo suoliuko. Aš tik gūžtelėjau ir taip pat pakilau.

-Taigi, klausiu dar kartą. Kur mane nusivesi?- nekantriai paklausiau.

Jis tik užsidėjo akinius ir atkišo man savo parankę.

-Paslaptis. Turėsi pasikliauti manimi,- atsakė jis nerūpestingai.

Nusijuokiau ir įsikibau  į jo ranką.

Harry aprodė man kone visą Londoną ar bent jau tas vietas kurias buvo verta pamatyti. Kartais nuo vienos vietos eidavome pėsti, kartais važiuodavome taxi. Pamačiau Big Beną, visą Londono centrą, turgelį ant upės krantinės, plaukėme valtele, valgėmė skaniausią mano gyvenime valgytą kebabą ant iešmo, žodžiu dieną praleidau kaip tikra turistė. Kad ir kaip keista Harrio niekas neatpažino. O jis buvo nepakartojamas. Linksmas, žavus, šmaikštus, nenuobodus, beveik tobulas vaikinas.

14DALIS

Nežinau kaip užmigau. Negalėjau patikėti tuo, todėl įsijungiau kompą ir google parašiau Harry Styles. Išsižiojusi stebeilijau į tą patį vaikiną, kurį sutikau šiandien ir vakar. Dar šoko būsenoj išjungiau kompą ir atsiguliau atgal į lovą. Paskutinė mintis, kuri kilo prieš užmiegant buvo: „Aš eisiu į pasimatymą su Harry Styles!“

Visas pirmadienis slinko kaip per miglą. Ėjome apsipirkti, todėl bent jau negalėjau galvoti apie Harry. Vakare vis dar sukau galvą kaip išsiprašyti mamos, kad išleistų vienai išeiti į miestą, kai ji tarė:

-Liuse, ateik į virtuvę, reikia pakalbėti dėl rytojaus.

Net nutirpau išgirdusi ką ji pasakė, manydama, kad ji kalba apie mano pasimatymą. Bet tada ji tęsė:

-Žinau, tau tai nepatiks, bet turėsi susitaikyti. Aš ir tavo teta ryt važiuosim į grožio saloną. Mes norim pailsėti dviese, paplepėti, todėl tu, deja, nevažiuosi su mumis. Aš prižadu sugalvosim kaip tau atsilyginti, tu neliksi nuskriausta...

Nežinojau kur dėtis iš laimės. Vos nepradėjau šokinėti ir klykti iš laimės. Tačiau turėjau tramdytis ir atrodyti nusiminusi, kad mamai nekiltų įtarimas. Ji vis dar kažką šnekėjo, bet aš negalėjau susikaupti ir jos klausytis.

-Mama, nesiteisink,- pertraukiau ją.- Aš suprantu. Pabūsiu namie, juk man nieko nenutiks. Pažiūrėsiu kokį filmą ar dar ką nors. Neprapulsiu.

Dar nusišypsojau ir mama visai prarado budrumą.

-Ačiū, kad supranti. Aš tikrai nepamiršiu ir atsilyginsiu,- prižadėjo ji laiminga.

Visą vakarą turėjau tramdytis, kad nekrisčiau į akis. Sužinojau, kad jos turėjo išvažiuoti apie vienuoliktą ryto ir grįžti apie septintą. Atrodė, kad pats likimas man sunaikino visas kliūtis tarp manęs ir Harry.

Ryte apsimečiau truputį paniurusi ir kol jos ruošėsi slankiojau neturėdama kur dėtis. Mintyse vis svarsčiau ar reikia skambinti Norai. Kažin ar ji patikėtų? Aš pati dar netikėjau. Pagaliau mamai ir tetai išsinešdinus galėjau ruoštis. Turėjau vos valandą. Iš pradžių labai nervinausi, bet paskui aprimau. Juk jis toks pats žmogus kaip ir aš, pamaniau ir apsirengiau paprastais džinsais, maike ir užsimečiau švarkelį. Nepersistengdama pasidažiau susikroviau būtiniausius daiktus į rankinę, čiupau akinius nuo saulės ir išmoviau į parką. Stengiausi labai neskubėti, kad nepradėčiau nervintis.

13DALIS

Papasakojau jam iš kur aš ir ne tik. Dar papasakojau kodėl aš čia, su kuo aš čia, kuriam laikui aš čia ir daug kitų dalykų. Jis mokėjo priversti atsiverti. Niekaip negalėjau užsičiaupti.

Kalbėjomės gana ilgai. Buvau visai užsimiršusi, kai pamačiau tetą mojuojančią man. Aiktelėjau ir pažiūrėjau į laikrodį telefone. Buvo jau po pirmos! Man galas!

-Atsiprašau, bet turiu eiti. Jau ir taip siaubingai vėlu. Buvo smagu vėl susitikti,- greitomis murmėjau rinkdamasi daiktus. Nelaukdama atsakymo nėriau į šokio aikštelę vis dar pilną žmonių. Jau buvau netoli tetos, kai kažkieno tvirta ranka sugriebė manąją ir sustabdė mane. Atsisukau ir pamačiau Harry. Vis dar laikydamas mane už rankos paklausė:

-Ar mes dar susitiksim?

-Aš... Nežinau... Man tikrai reikia eiti.

-Ryt aš negaliu, bet susitikim antradienį. Prašau. Juk turi man atsilygint. Ateik į parką kur susitikom,- nepasidavė jis.

Žiūrėjau į laukiančią tetą. Suaimanavau.

-Na gerai jau gerai. Antradienį parke. Pabanbysiu, bet nieko neprižadu,- perspėjau skubėdama.

Harry paleido mano ranką ir dar pavymui sušuko:
-Vidurdienį. Lauksiu!

Nebeatsigręžiau atgal. Kiek galėdama greičiau prilėkiau prie tetos.

-Siaubingai atsiprašau. Nepajutau kaip greitai prabėgo laikas. Ar seniai lauki?- apgailestaudama paklausiau.

-Nesijaudink, laukiu dar ne taip seniai. Nagi eime, reikia išsikviesti taxi.

Išėjome į naktį. Netrukus jau buvome prie tetos buto. Dėkojau Dievui, kad mama jau miegojo. Nekeldama triukšmo nusėlinau į savo kambarį ir greitomis nusimetusi drabužius dribau į lovą. Deja užmigti nesisekė. Vis galvojau apie Harry. Taip norėčiau pakalbėti su Nora, pamaniau. Ir tada nutiko keistas dalykas. Vos pagalvojau apie Norą man prieš akis iškilo jos kambario sienos išklijuotos jos dievukų plakatais. Tai buvo One Direction vaikinai. Mane net šiurpas nukrėtė ir aš staigiai atsisėdau. Aš pagaliau prisiminiau kur buvau mačiusi Harry.

-O DIE VE,- sušnibždėjau pati sau.

12DALIS

Paėmiau Harry už rankos ir truktelėjau link kitoj pusėj stovinčių stalelių. Vyras dar kažką murmėjo sau po nosim, bet netrukus dingo. Harry vis dar niršo.

-Kvailys! Kaip čia tokius įleidžia? – tada atsisukęs į mane paklausė. – Jis nieko tau nepadarė?

Sėsdama ant patogaus foteliuko atsakiau:

-Nesinervink, man viskas gerai. Bet ačiū.

Nusišypsojau jam. Nors buvo tamsu, šiandien galėjau pamatyti daugiau jo veido. Atkreipiau dėmėsį į jo nuostabius garbanotus plaukus. Tokius tik ir norisi pakedenti. Nors tamsoje negalėjau pilnai jo įžiūrėti, jis man pasirodė keistai matytas. Nuo spėlionių kur galėjau jį sutikti mane atitraukė Harrio balsas.

-Taigi, du kartai per dvi dienas. Ir abu kartus teko tave gelbėti. Nemalonu klausti bet ar tu kartais manęs nepersekioji?

-Hahaha. Tau teks nusivilti. Beje man pačiai kyla toks klausimas. Pasirodai visur kur tik einu,- erzinau jį.

-Na tikriausiai viską tvarko likimas, nes aš taip pat tavęs nepersekioju,- tarė jis ir nusijuokė.

Kai pamačiau jo beveik nepakeliamai gražią šypseną, vėl grįžo tas jausmas tarsi būčiau jį mačiusi ir anksčiau.

-Žinai, esu beveik įsitikinusi, kad esu tave mačiusi anksčiau. Bet kur? Juk neįmanoma!- suabejojau pati savimi.

Harrio šypsena pradingo akimirksniu, jis nusuko žvilgsnį. Sumurmėjo:

-Būtent, tai neįmanoma. Koks sakei tavo vardas?

Supratau, kad jis mėgina nukreipti kalbą kita tema.

-Tai kad aš nesakiau savo vardo. Vis dėlto galiu prisiekti jog esu tave mačiusi. Tik leisk man pagalvoti!- nepasidaviau ir užsimerkiau sukdama galvą.

-NE!- sušuko jis ir aš staigiai atsimerkiau.- Kam to reikia? Geriau pasakyk kuo tu vardu.

Primerkiau akis ir pažvelgiau į jį.

-Aš nepasiduosiu. Tikrai prisiminsiu, tik žinoma ne dabar. O aš vardu Liusė,- prisistačiau ir šyptelėjau.

Atrodė Harry atsipalaidavo. Jau linksmiau paklausė:

-Taigi Liuse, neatrodo kad būtum vietinė. Iš kur tu?

11DALIS

Iš pradžių buvo truputį nedrąsu, todėl patraukiau prie baro. Užsisakiau kokteilį ir neskubėdama išgėriau. Iš karto pasijutau laisviau. Užsisakiau dar vieną ir patraukiau šokti. Buvo nepakartojama! Truputį apsvaigau nuo gėrimų, visur linksminosi žmonės, grojo superinė ir baisiai garsi muzika, o šviesų šou darė klubą paslaptingą ir nepaprastą. Net nepastebėjau kaip pradėjau šokti su nepažįstamu vaikinu. Po kurio laiko pavargusi nuėjau prie baro, o jis mane atsekė. Čia buvo šviesiau, todėl pamačiau jog jam turėjo būti maždaug trisdešimt. Pasijutau nejaukiai , nes jis atrodė rimtai manimi susidomėjęs. Bandžiau nekreipti į jį dėmesio, tačiau vyras buvo atkaklus. Apsižvalgiau ieškodama tetos, bet jos niekur nebuvo. Tuomet sumurmėjau, kad man reikia į tualetą ir patraukiau ten. Apsišlaksčiau veidą vandeniu ir ramiai atsikvėpiau. Atsigavusi grįžau į šokių aikštelę tikėdamasi atsikratyti ti įkyruolio, tačiau nepavyko. Net krūptelėjau pajutusi jo rankas man liemens. Netekau kantrybės.

-Klausyk, gal gali atstot? Aš turiu vaikiną, aišku? Tu manęs nedomini.

Vyras tik nusijuokė.

-Dabar čia nematau tavo vaikino. Manau galim tiesiog pasilinksminti be įsipareigojimų, ar ne?- paklausė jis ir pradėjo lįsti bučiuotis.

Įpykusi pradėjau stumti jį nuo savęs.

-Palik mane ramybėje, asile!

Jis nepaisė mano pasipriešinimo, todėl sunerimau. Ir staiga išgirdau pažįstamą balsą.

-Ar negirdėjai ką sako mergina? Palik ją ramybėje.

Vyras atsitraukė ir pažvelgė į prabilusį vaikiną.

-Nyk iš akių mazgi! Varyk pas mamytę!

Atidžiau įsižiūrėjau ir supratau, kad mano gelbėtojas – Harry! Jis jau norėjo trenkti vyrui, tačiau įsiterpiau aš.

-Eime iš čia. Neverta.

10DALIS

Išaušo gražus sekmadienio rytas. Mano nuotaiką puikiai atitiko dangus toks giedras, gaivus ir ramus. Kojos beveik nebeskaudėjo, o mama rodos nepastebėjo nieko keisto dėl naujojo fotiko. Sėdėjome prie pusryčių stalo, kai teta prabilo:

-Šiandien beveik jokios parduotuvės neveiks, taigi apsipirkti neišeis. Vis dėlto siūlau dieną šiaip pasivaikščioti po miestą, o vakare mąstau apie klubą.

Išpūčiau akis.

-Klubą? Tu čia rimtai?

-Tikrai taip. Ką manot?

Mama aišku buvo prieš.

-Na nežinau. Aš jau per sena tokiems reikalams,- tarė ji.

-Mama! Bet aš taip noriu ten nueiti! Kitos progos nebebus. Prašau!- maldavau kone atsiklaupusi.

Teta man padėjo.

-Nagi, juk jaunai merginai neįdomu sėdėt namie ištisai. Aš ją prižiūrėsiu.

-Bet ar tai gera mintis, Liuse? Juk tau tik septyniolika...- mama ir toliau paistė nesąmones.

-Tikrai nėra reikalo jaudintis. Klubas čia pat, viskas bus gerai. Ten ne padugnės renkasi, o normalūs pasilinksminti norintys žmonės,- kovojo už mane teta.

-Na, jei jau taip... Bet aš tai tikrai neisiu. Eikit dviese.

-Ačiū ačiū ačiū!!!!- suklykiau iš laimės ir apkabinau mamą.

Visą dieną skrajojau tarsi ant sparnų. Net negalėčiau pasakyti ką veikėme mieste, nes visą laiką galvojau vien tik apie vakarą!

Kai pagaliau grįžome namo visiškai nejutau nuovargio. Pasiruošti turėjau vos kelias valandas. Greitai palindau po dušu, tada išsitiesinau plaukus. Maždaug pusvalandį svarsčiau ką reikės rengtis. Kai galų gale buvau apsirengusi beliko pusvalandis pasidažyti. Pasiruošimą baigiau truputį po aštuonių. Teta jau laukė manęs prie durų. Mama atrodė susirūpinus, bet mano nuostabioji teta sugebėjo ją nuraminti.

Iki klubo važiavome taxi. Išlipau iš automobilio ir supratau, kad teta buvo teisi. Jokių girtuoklių ar narkomanų nebuvo, visi stovintys eilėje prie įėjimo atrodė padorūs. Apsidairiau ir pamačiau, kad klubas sausakimšas. Išsižiojusi stebėjau kaip teta prieina prie apsauginio, kažką jam sušnabžda ir apsisukusi pamoja man įeiti.

-Tu pati nerealiausia teta pasaulyje!- suklykiau negalėdama patikėti tuo kas ką tik įvyko.

Teta tik nusijuokė ir bandydama perrėkti muziką tarė:

-Taisyklė tik viena. Negali palikti klubo be manęs, aišku?

-Taip!- sušukau.

-Na tai puiku. Eik pasilinksmink, aš tave susirasiu,- atsakė ji, o pati judėdama pagal muziką pajudėjo link savo pažįstamų.

9DALIS

Po kelių valandų gulėjau ant lovos su iškelta koja ir galiausiai mėgavausi ramybe. Vos įžengiau pro buto duris mane pasitiko įpykusi mama ir susirūpinusi teta. Turėjau gal valndą kęsti mamos isteriją, paskui kitą valandą aiškinti kur buvau ir kaip susižeidžiau koją. Kai galų gale jos abi nurimo grįžau į savo kambarį. Koją skaudėjo silpniau. Gulėdama prisiminiau Harry. Kažin jo vardas tikrai toks? Tada suvokiau jog jis net nepaklausė manojo.

Norėdama prasiblaškyti pasiėmiau savo nešiojamą kompą ir prisijungiau prie Skype. Lietuvoje dabar buvo vienuolikta, todėl Nora turėtų būti prisijungusi, pamaniau. Ir po akimirkos jau rašinėjausi su ja. Nusprendėme geriau susiskambinti, todėl greitai susiradau ausines ir netrukus išgirdau laimingą Noros balsą.

-Liuse! Kaip tavęs pasiilgau!- beveik klykė ji.

-Ramiau Nora, juk nesimatėm tik kokią parą,- nusijuokiau aš.

-Na taip, žinau. Bet čia taip liūdna vienai!

-Patikėk man irgi. Bet geriau šnekam linksmesnėm temom,- pasiūliau linksmai.

-Tai žinoma! Pasakok kaip tau sekasi.

-Jau maniau nebepaklausi. Šiandien susipažinau su vienu vaikinu. Jo vardas Harry,- pradėjau ir išklojau visą savo nuotykį.

Nora kurį laiką tylėjo.

-Alio? Tu dar čia?

-Taip taip aš čia. Atleisk užsisvajojau. Bet pala, o kaip Tomas?

-Kas kaip Tomas? Juk aš nieko nedariau su Harriu, tai prie ko čia Tomas?

-Na daryt tai nieko nedarei, bet tavo balsas skamba taip lyg norėtum,- linksmai konstatavo faktą Nora.

-Nešnekėk nesamonių!- atkirtau susierzinusi.- Harry tiesiog paprastas nepažįstamasis, kuris man padėjo ir su kuriuo daugiau nesusitiksiu.

Tą akimirką suskambėjo durų skambutis. Visa nutirpau.

-Palauk sekundę,- tariau Norai ir tada garsiau sušukau tetai.- Aš atidarysiu.

Puoliau prie durų nekreipdama dėmesio į koją. Atidariau ir... Ten nieko nebuvo. Apsižvalgiau ir ant kilimėlio pamačiau rudą paketą. Ant jo buvo parašyta: „Merginai, kurios vardo nežinau“

-Liuse, kas ten?- šūktelėjo teta iš virtuvės.

-Ne ten pataikė. Jau išėjo,- atsakiau ir slėpdama paketą grįžau į savo kambarį.

-Juk ten naujas fotikas? Juk taip?- nekantravo Nora.

Nieko jai neatsakiau tik kuo tyliau atplėšiau popierių. Išsižiojusi pamačiau tikriausiai baisiai brangų naujutėlaitį fotoaparatą.

-Turbūt juokauji...- sumurmėjau priblokšta.

-Liuse? Tu dar čia?

-Taip čia. Ir čia tikrai fotikas. Neįtikėtina!

-Woow. Bet tau ir sekasi.

-Kaip tai sekasi? Greičiau priešingai... Kaip aš mamai viską paaiškinsiu?- sudejavau.

-Nesijaudink, tavo mama visiškai neišmano apie techniką,- ramino Nora.

-Na pažiūrėsim ryt. O dabar pakalbėkim apie ką nors kitą,- paprašiau.

Dar paplepėjom kokį pusvalandį ir atsisveikinusios baigėme pakalbį.

8DALIS

Harry vėl beveik nešė mane. Visą kelią ėjome tylėdami. Pagaliau priėjome pastatą, kur buvo tetos butas.

-Kuris aukštas?- pasiteiravo jis.

-Trečias. Bet tau nebereikia manęs lydėti.

-Man atrodo kitaip. Liftas neveikia, todėl tau tikrai reiks pagalbos. Ateik pas mane.

-KĄ???

-Ateik pas mane sakiau,- pakartojo jis lėtai ir aiškiai.

Nepajudėjau iš vietos.

-Nagi, juk neturiu visos dienos,- sumurmėjo ir prisiartinęs staigiu judesiu pakėlė mane ant rankų.

-Ką tu darai?!!- sušukau išpūtusi akis iš nuostabos.

Harry nusišypsojo ir atsakė:

-Nešu tave laiptais. Negi neakivaizdu?

-Juk galiu pati. Nuleisk mane.

-Net neketinu,- paprieštaravo jau lipdamas į trečią aukštą. Sumišusi nutilau ir nesipriešinau.

Užnešęs mane laiptais iki buto durų, nuleido ant žemės. Stovėjome vienas prie kito, galėjau užuosti gaivų kvepalų kvapą sklindantį nuo jo. Tada prisiminiau Tomą ir greitai atsitraukiau nuo Harry. Norėdama nutraukti nejaukią tylą, paspaudžiau durų skambutį ir tariau:

-Na, labai tau ačiū. Tikrai padėjai.

-Nieko tokio. O kai dėl fotoaparato, tai gausi jį dar šiandien.

-Net nejuokau,- paprieštaravau ir duryse sukrebždėjo rakinama spyna.

-Jau eisiu. Paimatysim.

Man nespėjus nieko atsakyt jis jau lipo laiptais žemyn.

7 DALIS

Aš primyniau skaudamą dešinę koją ir susiraukiau iš skausmo. Vaikinas nusikvatojo.

-Labai gražu juoktis iš merginos nelaimės, a? Dar ypač iš nelaimės, kurią pats sukėlei!- susierzinau aš.

-Ei, nepyk, bet tu taip mielai suraukei savo nosytę. Negaliu susilaikyti,- vis dar juokėsi jis.

-Na ir puiku. Galiu išsiversti ir be tavęs,-tariau dar labiau įpykusi.

Stumtelėjau jį ir pabandžiau eiti viena. Pajėgiau tik iki artimiausio medžio. Atsirėmiau į kamieną ir sukandau dantis. Vos laikiausi nepradėjusi kūkčioti. Tik aš ir galėjau pakliūti į tokią beviltišką situaciją.

-Nagi, nusiramink. Daugiau nebesijuoksiu. Prižadu,- gailiai kalbėjo vaikinas.

Man nieko nesakant paėmė iš manęs rankinę ir vėl apkabino liemenį. Neturėjau kito pasirinkimo, todėl teko dar kartą įsikibti į jį. Taip lėtai žingsnis po žingsnio priėjome tą vietą, kur jis atsitrenkė į mane. Naršiau viską aplink akimis – fotiko niekur nebuvo. Netekusi vilties klestelėjau ant suoliuko ir paslėpiau veidą delnuose. Vaikinas tylėdamas prisėdo šalia. Negalėdama susitvardyti tariau jam:

-Tik tokiai nelaimėlei gali taip nesisekti... Esu pasiklydusi, pamečiau fotoaparatą, negaliu paeiti ir štai dabar kalbuosi su vaikinu, kurio net vardo nežinau. Beje tavo veido irgi dar nemačiau.

Atsidusau. O jam aiškiai buvo juokinga.

-Na jei tau pasidarys geriau, tai mano vardas Harry.

Pašnairavau į jį.

-O taip, kaip man palengvėjo...

Nekreipdamas dėmesio į mano cinizmą jis vis dar kalbėjo.

-Toliau sprendžiant tavo problemas – tavo pasiklydimas. Na, pataikei ten kur reikia, nes aš vietinis. Tik duosi man adresą ir greitai tave parvesiu namo. Paskui fotoaparatas. Taip pat nėra ko jaudintis, nupirksiu naują. Juk per mane pametei.

Jau norėjau prieštarauti, bet Harry neleido man įsiterpti.

-Taip. Kas dar? Sužeista koja. Na aš ne profesionalas, bet manau tai tik sumušimas. Koja neištinus ir nepersikreipus, todėl viskas bus gerai. Atrodo išsprendžiau visas tavo bėdas, ar ne?

Įdėmiai pažvelgiau į jį ir stengiausi įžiūrėti jo akis paslėptas po tamsiais akiniais. Galų gale pasidaviau. Nusišypsojau ir tariau:

-Ačiū. Štai adresas kur aš apsistojusi.

-Nelabai toli nuo čia. Eime?- paklausė jis ir ištiesė ranką.

-Eime,- atsakiau ir paėmiau jo ranką. 

-Ššš, neatkreipk į save dėmesio!- sumurmėjo jis.

Nutilau ir nors turėjau jaudintis, kažkodėl jo nebijojau. Buvau tikra, kad jis turi gerą paaiškinimą. Ir netrukus viskas paaiškėjo. Iš už posūkio išlindo gal dešimtis žmonių su kameromis ir mikrofonais rankose. Jie stabtelėjo ir apsižvalgė. Kažkas pasakė:

-Ir vėl jį pametėme!

-Tiesiog neįtikėtina! Jis išnyko.

Nejudėdami laukėme kol visi išsiskirstė. Net nenorėdama virpėjau nuo jo alsavimo man į kaklą ir nuo jo rankų laikančių mane prispaustą prie medžio. Dar po akimirkos pratariau:

-Žinai, manyčiau gali mane paleisti. Būtų visai malonu iš tavo pusės.

-O taip, žinoma,- tarė jis ir susinepatoginęs paleido mane. – Atsiprašau, kad taip tave tempiausi. Neturėjau kito pasirinkimo. Be to dar atsiprašau, kad trenkiausi į tave. Taip pat netyčia. Nesusižeidei krisdama?

Nusišypsojau jam ir atsakiau:

-Viskas gerai. Suprantu. Nors šiaip tai nesuprantu. Kas čia tokie ir kodėl tave vijosi?

Vaikinas nusijuokė. Nuo jo šypsenos trumpam užgniaužė kvapą.

-Nepyk, bet nenoriu apie juos kalbėti.

-Žinoma, jokio skirtumo. Vis tiek turiu eiti,- tariau ir pasičiupau nuo žemės rankinę. Ir tada sušukau nustebindama jį.

-O ne! Palikau savo fotoaparatą ten kur pargriuvau! Mama mane užmuš!

-Ramiai, nesinervink. Grįšime atgal ir paieškosime,- nuramino jis. – Eime.

Žengiau žingsnį ir tuomet mano pėdą pervėrė aštrus skausmas. Suklupau ir sudejavau.

-Atrodo griuvimas vis dėlto paliko pasėkmių,- pratariau sukandusi dantis, stangdamasi sustabdyti besikaupiančias ašaras.

Vaikinas prišoko prie manęs ir paėmė už rankos.

-Nagi stokis. Eikš, kabinkis į mane. Štai taip... Šaunuolė...- kalbėjo jis keldamas mane ant kojų. Aš apsikabinau jo liemenį, o jis manąjį.

-Štai taip, o dabar palengva ženk, - švelniai nurodinėjo jis. 

5 DALIS

Eidama truputį nuošalesniu taku pamačiau nuostabų drugelį, ramiai tupintį ant gėlės žiedo. Tyliai bei atsargiai pritūpiau ir nufotkinau jį. Stodamasi žiūrėjau į nuotrauką, kurią ką tik padariau. Ir tą akimirką kai pakėliau akis nuo ekrano pamačiau keletą dalykų. Pirmas buvo tas jog į mane bėgo kažkoks nepažįstamas vaikinas, o antras – kad aš nespėsiu pasitraukti jam iš kelio. Buvau teisi. Man nespėjus nė mirktelėti pajutau kaip nepažįstamasis trenkiasi į mane ir mes abu trenkiamės ant žemės.

Pirmasis žodis išėjęs vaikinui iš lupų buvo keiksmažodis. Supratau, kad jis anglas ir iškart prabilau angliškai.

-Lipk nuo manęs,- tariau susierzinusi.

Jis atrodė manęs nė negirdėjo. Žvilgtelėjo per petį ir vėl nusikeikė.

-Gal jau užteks keiktis?- pasispiktinau.

Nė nežvilgtelėjęs į mane atsistojo, čiupo mane už rankos ir truktelėjo. Man nespėjus susivokti vaikinas jau tempėsi mane giliau tarp medžių. Sunerimau.

-Paleisk mane!

Kai jis nereagavo ir toliau bėgo, sušukau garsiau:

-Paleisk mane arba aš klyksiu!!!

Jis pagaliau atkreipė dėmesį į mane. Sustojo ir atsisuko. Galėjau ramiai į jį pažiūrėti. Nors buvo užzimaukšlinęs kepurę, bei buvo su akiniais nuo saulės, matėsi, kad jam dar nėra dvidešimties ir kad jis visai žavus.

-Prašau tik netriukšmauk. Liksiu skolingas, bet tu tik tylėk!

-Bėgi taip lyg tave vytųsi pats velnias.

-Patikėk mane vejasi daug velnių. O dabar tylėk!- sušnibždėjo jis ir truktelėjo mane už storo medžio.

-Ką tu darai?!- paklausiau, kai jis prispaudė mane prie medžio, o savo veidą paslėpė mano plaukuose.

4 DALIS

Rytas praskriejo lyg akimirka. Galutinai prabudau tik mašinoje, pakeliui į oro uostą. Keliavome kelias valandas tik aš ir mama. Kalba nesirišo abi buvome per daug susinervinę. Oro uoste visur praėjome gana sklandžiai. Atsipūčiau kai klestelėjau ant nepatogios kėdės laukiamąjame. Po pusvalandžio pasirodė lėktuvas ir netrukus jau sėdėjome jame. Prieš išjungiant telefoną paskutinį kartą atsisveikinau su Tomu ir Nora. Su pasimėgavimu jaučiau kaip atsiplėšiam nuo žemės. Tos dvi valandos greitai prabėgo ir mes jau leidomės. Heatrow oro uoste teko jau ilgiau pasivaikščioti, bet galų gale praėję pro visus patikros punktus, pamačiau tetą belaikančią lentelę su užrašu: Tos kurių laukia nerealios atostogos!!! Nusijuokiau ir pasileidau link jos. Apsikabinome ir šokinėjome iš džiaugsmo. Kol teta nebuvo išvažiavusi gyventi į Londoną, buvome geriausios draugės.

-Teta kaip tavęs pasiilgau!!!- sušukau jai besisveikinant su mama.

-Aš taip pat jūsų baisiai pasiilgau!

Susiradome vežimėlį lagaminams ir klegėdamos patraukėme link tetos mašinos. Važiuojant pasakojome visas naujienas, kurias tik galėjome prisiminti. Truputį apsiraminome tik prie tetos buto. Užlipę į trečią aukštą patekome į didelį butą pačiame Londono centre. Man atiteko atskiras svečių kambarys. Labai nustebau, nes galvojau, kad reiks gyventi su mama. Kai mečiau klausiamą žvilgsnį tetai, ji tik mirktelėjo ir sušnibždėjo:

-Juk tau reikia atskiros erdvės! Kur daugiau mes su tavim paplepėsim vienos, a?

Aš plačiai išsišiepiau ir linktelėjau jai. Kai baigėme susinešti daiktus buvo jau šešios. Pasidarėme arbatos ir pasitarę nusprendėme, kad šiandien dar nueisime į visai šalia esantį parką pasivaikščioti.

Susiruošėme ir patraukėme į miestą. Parkelį pasiekėme visos trys, tačiau jos abi vilkosi taip per daug lėtai, todėl tik užsirašiau tetos telefono numerį ir patraukiau savais keliais. Pasiėmiau ausinuką ir pasileidau muziką visu garsu. Tada išsitraukiau fotiką ir ėmiau pyškinti kadrą po kadro. Nuklydau taip toli, kad nebemačiau tetos ir mamos, bet nesinervinau. Juk turėjau jų abiejų numerius, bei tetos buto adresą.